Ukrainos parlamentas ratifikavo Stambulo konvenciją. Primenu, kad ši, dar prieš vienuolika metų Stambule paskelbta konvencija, iš tiesų vadinasi „Smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo konvencija.“ Jau tapo paradoksalia taisykle, kad praktiškai visi dokumentai, smerkiantys smurtą ir teikiantys dėmesį jo prevencijai, susilaukia radikalių krikščioniškų organizacijų dėmesio. Jos pradeda skambinti pavojaus varpais ir netrukus išstatomi gynybos redutai.

Stambulo konvencija buvo paskelbta toksiška, nes esą atveria kelią genderizmui. Tai nutinka, nes konvencijoje akcentuojama „socialinė lytis“. Anglų kalboje yra du žodžiai, kai kalbame apie lytiškumą. „Sex“ – biologinei lyčiai nusakyti ir „gender“ – socialinei lyčiai nusakyti. Socialinė lytis – tai visi socialiniai vaizdiniai, kurie siejami su kuria nors lytine tapatybe.

Viena iš svarbiausių konvencijos idėjų yra tai, kad smurtas artimoje aplinkoje paprastai yra smurtas lyties atžvilgiu ir kyla būtent dėl „socialinės lyties“, t.y. stereotipų, kurie siejami su konkrečia lytine tapatybe.

Konvencijos kritikai paprastai renkasi vieną iš keturių strategijų:

  • negalima smurto skirstyti į artimą ir tolimą aplinką, nes artimoje aplinka iš esmės yra saugi ir čia smurtaujama itin retai;
  • jei net smurto artimoje aplinkoje problema egzistuoja, jos svarbiausia priežastis – priklausomybės ar per menkas vertybinis ugdymas;
  • smurto lyties atžvilgiu samprata niveliuoja kiekvienos lytinės tapatybės unikalumą, išblukina svarbią tiesą, kad vyriškumas ir moteriškumas turi ne konkuruoti, o papildyti vienas kitą;
  • net jei pačioje konvencijoje nėra itin pavojingų dalykų, pavojinga yra tai, kas išlieka tarp eilučių, kas bus primesta kaip konvencijos priedėlis, todėl kur kas geriau viską sutvarkyti teisės aktais be jokių konvencijų.

Nėra abejonių, kad priklausomybės griauna santykius. Tačiau ar tai, kad sumažėjus Lietuvoje suvartojamo alkoholio kiekiui, smurto artimoje aplinkoje epidemija nė kiek nesumažėjo, nėra perspėjimas, kad reikia ieškoti ir kitų priežasčių? Socialinių stereotipų įsisavinimas, seklus vyriškumo ir moteriškumo supratimas tikrai nepadeda laisvai asmenybės plėtotei. Tikras santykių džiazas prasideda, kai sugrįžta drąsa improvizuoti. Iš tiesų yra daug dalykų, kuriuos galima sutvarkyti ir be konvencijos, tačiau mūsų vidinių demonų tramdymas yra labai nepatogi tema, todėl svarbu žinoti apie gerąsias praktikas ir vykdyti nuoseklią stebėseną, kurios rezultatus derėtų labai rimtai vertinti.

Tikrai nemanau, kad Ukrainos parlamentarai yra laisvesni nuo socialinių stereotipų apie lyčių santykius. Tačiau karas padeda įsisąmoninti labai svarbų dalyką – „gero“ smurto nebūna.

Na, o Lietuvos politinis gyvenimas vis labiau siūlo argumentus, jog turime rimtų problemų su vyriškumo samprata. Tai liudija ne tik labai aukštas vyrų savižudybių skaičius, tai, kad Lietuvos vyrai itin menkai rūpinasi savo sveikata, bet ir tie kompleksai, kurie būdingi Lietuvos politikams vyrams, bendraujant su politikėmis moterimis.

Pažvelkime vien į kelių pastarųjų mėnesių chamizmo protrūkį Seime. Galima jį sieti su pervargimu nuo įtampos, su priklausomybėmis, tačiau iš tiesų – tai akivaizdus psichologinis smurtas lyties pagrindu. Tai reakcijos vyrų, kurie šalia aukštas pareigas užimančių moterų politikių, kurios yra kompetentingesnės, protingesnės, racionalesnės už juos, pradeda jausti bejėgiškumą, kuris perauga į agresiją. Panašu, kad vyriškumą jie supranta kaip dominavimą prieš moteris, savo galios pademonstravimą.

Kaip kitaip paaiškinti, kai parlamentaras rėžia Premjerei ir Seimo pirmininkei, kad jos esą nori nekliudomos „mergaitiškai pasiplepėti“? Arba, kai dėdė iš Biržų ministrę pabrėžtinai pavadina „panele“, o šiai patikslinus, kad derėtų kreiptis „ponia“, atrėžia, kad ji neturi įrodymų… Kaip kitaip paaiškinti, kaip intelektu nežaižaruojančiam parlamentarui knieti perskaityti Premjerę įžeidžiantį chamišką tekstą? Jau nekalbu apie parlamentarą, kuris leidžia sau ministrę pavadinti „kale“. Ar tai tikrai nesusiję su problemišku savo vyriškumo supratimu?

Būti vyru nėra paprasta. (Kaip ir moterimi.) Apskritai nėra paprasta būti žmogumi. Daug paprasčiau būti stereotipiniu menkysta ir galvoti, kad tai ir yra „tradicinių vertybių“ puoselėjimas. Daug lengviau visus gąsdinti Stambulo konvencija, nei kuopti savo vidinį mėšlą, kuris palankus smurtui derėti.

Taip, šiandien parlamentaras, kuris nieko blogo nemato psichologiškai smurtauti prieš ministrę, viešai rėžė taip pat ir vyriškiui iš valdančiųjų koalicijos: „Tu dar tapk vyru pirmiausia…“ Tačiau tai tik dar kartą parodo, kad smurtas lyties atžvilgiu nebūtinai yra vyro smurtas prieš moterį. Tai iškreiptų vaizdinių smurtas, kuris visada yra ir savidestrukcija.

Puikiai suprantu ir tai, kad priėmus Stambulo konvenciją – jei kada tai įvyks Lietuvoje – lyčių santykių problemos neištirps. Tačiau didelė bėda šiandien, kad Seimo „mačistai“ net nesupranta, kad elgiasi niekingai ir toksiškai. Ir dar – ar kada girdėjote, kad Lietuvoje koks nors kovotojas už dorovę, vertybes ir „teisingą šeimą“ būtų viešai pasmerkęs „mačizmą“, psichologinį smurtą prieš moteris, niekšišką elgesį, kurį bandoma teisinti „krikščioniškumu“?