Liga moko būti Advento ritmu. Leidžia įvertinti, kiek triukšmo, sumaišties viduje turiu. Iki skausmo gaila neįvykusių planuotų susitikimų. Adventiniai pokalbiai ypač įkvepia ir leidžia geriau pajusti mandarinų, eglutės ir spanguolių kisieliaus kvapą. Tačiau, kai sloga apskritai atima uoslę, telieka kantriai viltis, kad ir tai praeis.
Labai pavydu matyti, kaip kolegos politikai skelbia nuotraukas iš šventinių susitikimų. Net pradedu kiek pasiilgti plenarinių posėdžių, tačiau tai šioje kadencijoje ne atsakomybės ir darbštumo, bet mazochizmo simptomai.
Pasaulis puikia išsiverčia be manęs. Skaudus smūgis tuštybei, bet kartu galimybė savęs paklausti – kiek aš pats sau reikalingas ir svarbus?

Kai jau atrodo, kad geros naujienos atidedamos. Bent iki Kalėdų. Sulaukiu Alma Littera atsakymo, kad leidykla ne tik imsis išleisti. Mano grožinį debiutą „Babelis“, bet ir tai pasiryžusi padaryti Tarptautinei Vilniaus knygų mugei. Esu parašęs daug akademinių, publicistinių tekstų, tačiau apysakų dėlionė „Babelis“ – ypatingas kūrinys. Tad kurį laiką pasidžiaugsiu, o paskui pradėsiu nerimauti, kaip skaitytojai priims ar pripažins mano personažus.

Prakalbau apie personažus.. Vaikų rašytojas ir dailininkas, rašęs slapyvardžiu Daktaras Seuss, XX a. vidurį sukūrė personažą – keistuolį pikčiurną Grinčą. Žalia būtybė, atsiskyrusi stebi visus iš savo būsto kalnuose ir labai piktinasi, jog žmonės linksminasi. Grinčui rūpi tik viena – kaip sugadinti kitiems nuotaiką. Tiesa, jis nėra visiškai vienišas, turi šunį Maksą – ištikimai aplojantį kiekvieną, išdrįstantį kreivai pažiūrėti į Šeimininką.
2000 m. Grinčą išpopuliarino komedija, kurioje jį vaidino Džonas Keris.
Taip ir norisi pridėti, kad dar po šešiolikos metų Grinčas nusprendė būti įtakingiausiu Lietuvos politiku.. Patyčios? O ar turite geresnę versiją, kas jau ne pirmi metai vyksta Lietuvoje?

Tačiau juk ne viskas Lietuvoje blogai? Nepaisant to, kad Kauno Žalgiris tragiškai rungtyniauja Eurolygoje, ši komanda ir toliau jaučia didžiulį žiūrovų palaikymą. Mano įsitikinimu, tai itin svarbi permaina Lietuvos sporto gyvenime, nes buvome įpratę iš karto nusisukti nuo savo sporto herojų, kai tik jiems pradėdavo nesisekti.

Man labai patinka, kaip tvirtėja Laisvės TV. Ne visos laidos patinka, tačiau puikiai žinau, kaip sunku žiniasklaidos projektui būti tvariam. Todėl man būtent Laisvės TV šiemet buvo Lietuvos žiniasklaidos gyvybingumo simbolis. Tiesa, būta ir konkurento – Pancerovo ir Davidonytės „Kabineto“. Autoriai verti geriausių žodžių, o nedidelės jos ydos neprisvilina „Pirmojo blyno“. Tačiau yra rimtesnė bėda, kodėl Laisvės TV įvertinau labiau nei 15 min. tiriamąją žurnalistiką, nes pastarosios vaidmuo šiame portale, nepanašu,kad auga. Šarūno Černiausko skandalas iki šiol, panašu, išlieka trauma, po kurios likusieji tyrėjai vis dar neatsigauna. Beje, veikiausiai matėte, kad Šarūnas ėmėsi naujo tiriamosios žurnalistikos projekto Siena.lt. Puiku, kad ieško antrojo. Šanso, kol kas labai sunku pasakyti, ar bus daugiau šansų, ar neįgyvendintų ambicijų.

Nepaisant to, kad Ingrida Šimonytė nelaimėjo Prezidento rinkimų, tačiau man asmeniškai jos rinkimų kampanijos nuotaika ir tas atpažinimo jausmas, kai suvoki, kad yra daug žmonių, kurie mąsto ir jaučia panašiai, kaip tu, kaip pajunti, kad taškas po taško gali duoti nuostabų rezultatą – man yra svarbiausia šių metų pilietinė patirtis.

Su visai kitu jausmu žiūrėjau į lietuviškas šaknis esą turinčio Boriso triumfą Didžiojoje Britanijoje. Taip, sutinku su tais, kurie teigia, kad dalis britų taip protestavo prieš vis radikalėjantį Korbino radikalizmą. Sutinku, kad nusibodo, kai Brexito laukimas buvo pradėjęs priminti pjesę „Belaukiant Godo“. Tačiau Johnsonas, Trumpas, Orbanas – intuityviai negaliu nei jais pasitikėti, nei džiaugtis jų sėkme. Jie puikiai moka statyti barikadas ir sienas, energingai atrodo tribūnoje, tačiau jų politikoje nėra kūrybos, jie gali paaukoti savo valstybę ar net visą pasaulį už kelias išsvajotas asmeninio triumfo akimirkas. Mane nuoširdžiai stebina, kodėl ši trijulė labai populiari tarp Lietuvos „tikrųjų katalikų“.

Beje, jei kalba pakrypo apie „tikrus“ ir „menamus“ katalikus politikoje, tenka apgailestauti, jog šiemet ne kartą liūdino politikų bandymai manipuliuoti religija. Kiek gaila, kad dvasininkai ar vyskupai, kuriuos buvo bandoma įvelti į politiką, nepasinaudojo proga paaiškinti, kodėl Antrajame Vatikano Susirinkime buvo daug dėmesio skirta Bažnyčios apsaugojimui nuo politikavimo. Prieš beveik du tūkstančius metų Petras, kai Jėzus buvo suimamas, nukirto vienam iš kareivių ausį. Refleksas išlieka iki dabar. Tik, prisiminkime, kad Jėzus sudraudė Petrą ir išgydė kareivį.
O kaip tada ginti tai, kuo tiki? Į šį klausimą įtaigiai per visą pontifikatą atsako popiežius Pranciškus. Tik tas atsakymas, suprantu, nepatinka tiems, kurie nori jaustis ne pamesta drachma, vis paklystančia avele, bet veikiau naujo Kryžiaus žygio generolais.

Gyvenimas sunoko dar vienais metais. Daug būta tamsių debesų, tačiau, baigiantis metams, jaučiuosi tik praturtėjęs naujomis draugystėmis, džiaugiuosi atgaivinęs santykius su žmonėmis, su kuriais kurį laiką bendravome tik labai epizodiškai. Tad telieka šį spontaniška ir keistą pasidalijimą baigti maldele, kurią labai vertina, bandantys susitaikyti ir priimti save:
„Viešpatie, duok išminties priimti tai, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu ir privalau pakeisti, taip pat išminties, atskirti, ką dera priimti, o ką stengtis pakeisti.“