Naujajame Testamente Jėzus atsidūsta, jog labai sunku turtingam žmogui įžengti į Dangaus Karalystę. Net kupranugariui lengviau pralįsti pro adatos skylutę. Kodėl? Nes ten, kur mūsų turtas, ten ir mūsų širdis.  Gobšumas, tikrojo gyvybės šaltinio supainiojimas, labai pavojinga pagunda. Tačiau ne pati pavojingiausia.  Didžiausias išbandymas tenka ne savo stabams atnašaujantiems pagonims, net ne turtą įsimylėjusiems šių dienų vartotojams, bet mums, kurie save vadina krikščionimis.

Keliolika metų vadovavau žiniasklaidos priemonei, kuri įvardija save kaip krikščioniška. Ne kartą bandžiau aiškinti, kad toks įvardijimas – ne pretenzija į neklystamumą, kokybę, skydas nuo kritikos, bet veikiau rizikingas įsipareigojimas Keliui, kuriame nuolat tenka grumtis su išoriniais ir vidiniais demonais. Daugybę kartų turėjau ravėti pretenzijos būti vertesniam už kitus piktžoles.  Esą aš einu sudėtingos misijos keliu, o dauguma kolegų pataikauja auditorijai, siekia komercinės sėkmės. Ne kartą iš skaitytojų jaučiau nuostatą, kad mes, šios virtualios erdvės suburta bendruomenė, esame  išmintingesni, padoresni, intelektualesni  už kitus, bet. deja, esame mažesnioji kaimenė, nes tikri dalykai itin retai būna populiarūs.

 Labai lengva susitapatinti su tikrumu ir tiesa ir pamiršti esminę krikščionybės žinią, kad Išganymas gimsta ant Kryžiaus, kuris sugriauna bet kokį, ant mūsų nuopelnų pamato suręstą tikrumą.  Krikščionis rašytojas Gilbertas K. Česteronas tvirtino, kad bent vienu požiūriu būti krikščionimi yra blogiau nei pagonimi. Iš krikščionio dera reikalauti nepalyginamai daugiau. 

Kodėl? Nes krikščionis yra tas, kuris sutiko Išganytoją ir suprato, kad  tik kiekvienam iš mūsų padovanotos unikalios svajonės įkūnijimas turi prasmę, o visa kita – rūkų rūkas. Na, o jei ši svajone tarpsta ir tampa mūsų savastimi – mes turime ne puikuotis ir girtis, bet nuolankiai pripažinti, kad esame Kūrėjo rankos ir kojos ir  absurdiška kojai ar rankai girtis, kad, jas panaudojus, Kūrėjui pavyksta daryti gražius darbus.

Labiausiai puikybė deformuoja santykį su kitais žmonėmis. Tampame vertintojais, teisėjais. Kaip rašo ortodoksų teologas Sergejus Chudijevas: “Kristaus priesakas – tai atjauta kiekvienam žmogui, ypač tam, kuris įklimpo į nuodėmių pelkę. Tai nereiškia, kad galimas koks nors kompromisas su  nuodėme. Gailestingas Viešpats mus moko pro nuodėmės luobą įžvelgti kenčiančius brolį ir sesę.” Kol žmogus gyvas – jis yra kelyje. Tai reiškia, kad didžiausias nusidėjėlis gali atsisukti į Viešpatį ir būti Jo Malone apvalytas, o tas, kuris žengia tiesos keliu, gali nupulti, apakintas puikybės. Tad kiekvieno krikščionio pareiga – ne skelbti nuosprendžius, bet visomis išgalėmis stengtis padėti kiekvienam, sutiktam (Dievo atsiųstam) žmogui. Deja,itin dažnai mes kitiems astrodome ne kaip gelbėjimo ratas, bet kaip dar vienas moralizuotuojas, svaidantis prakeiksmų akmenis.

Idant šis mano rašinys neatrodytų moralas kitiems, išpažinsiu savąją puikybę. Prieš keletą metų išgyvenau labai dramatiškus pokyčius. Netekau bent kelių  bičiulių, kurie baigė žemiškąją kelionę. Jie buvo ne tik bendražygiai, bet ir geri patarėjai.  Buvau išprašytas iš darbo, su kuriuo per keliolika metų buvau suaugęs ir  atidaviau visas jėgas. Man tai buvo ne tik posūkis profesinėje karjeroje, bet ir dallies širdies išplėšimas. Guodžiausi, kad taip net lengviau bus pradėti naują tarnystės etapą, tačiau, kai jau planavau pirmuosius būsimus darbus,  kelyje, kuriuo atkakliai ėjau, prieš save išvydau aklavietės ženklą.

Nepamenu, kada paskutinį kartą jaučiausi tiek sutrikęs ir nežinantis, kur žengti kitą žingsnį. Kartojau sau, kad ši krizė yra Viešpaties dovana, tačiau nesugebėjau nuoširdžiai už ją dėkoti. Jaučiausi apiplėštas ir  troškau Viešpaties “kompensacijos” už visas nesėkmes. Žinojau, kad kiekvienas žmogus turi puikybės, bet neįsivaizdavau, kiek esu jos valdomas. Sunkiausia buvo ne finansiniai sunkumai, bet įsisąmoninimas, kad pasaulis gali puikiai gyvuoti ir be mano pastangų. Daugybę metų jaučiausi kaip Sizifas, vėl ir vėl ridenantis akmenį į kalną. Tai suvokiau kaip sunkią, bet ir garbingą pareigą. Vėliau pasiskelbiau  karžygiu už padorią politiką. Tikiu jos galimybe ir  svarba ir buvau įsitikinęs, kad tik aš galiu būti jos misionieriumi Seime.

Puikybė neturi fizinio pavidalo, bet sukelia ne mažiau skausmo kaip bet kurio kūno nario liga.  Labai norėjosi galvoti, kad esu kur kas vertesnis už daugelį kitų, kurie pateko į Seimą, jog žiniasklaidos priemonė, kuriai vadovavau tiek metų, be manęs taps nepatraukli ir sunyks. Norėjosi, jog Dievas “susiprastų klydęs” ir atrastų būdų “ištaisyti” klaidą – man atsivertų visos durys, kurios “neteisingai” buvo užtrenktos.

Nesu iki galo sąžiningas, kai apie visa tai rašau būtuoju laiku. Dievas ir toliau švitrina mano puikybę, ir toliau skauda, tačiau  jaučiuosi jau kiek laisvesnis, bent jau sau pripažinau, kad šv. Pauliaus žodžiai, jog mūsų silpnume Viešpats tveria stiprybę, nėra vien metafora. Toliau mokausi skirti misiją, į kurią esu Viešpaties pašaukiamas, nuo puikybės, jog be manęs nebus išspręstos keblios pasaulio problemos. Svarbiausia, mokausi  nebūti teisėju ne tik tiems, kurie pašiepia Viešpaties priesakus, bet ir tiems, kurie įsijautė į teisuolius, tapo ne Gerosios Naujienos, bet veiksmingos ideologijos skelbėjais.

Jėzaus mokiniai, išgirdę Mokytojo žodžius apie turtinguosius, kupranugarį ir adatą, nuliūdo ir klausė – tai kas tada galės būti išgelbėtas? Jėzus jiems atsakė, kad Dangiškasis Tėvas gali įgyvendinti tai, kas neįmanoma atlikti paties žmogaus jėgomis. Mokiniai tarėsi suprantantis šių žodžių prasmę. Tačiau suprasti teoriškai ir įauginti į savo gyvenimą Jėzaus žodžius – skirtingi dalykai. Mokiniai dar daugybę kartų Jėzaus klausė keistų dalykų, dalino jam neįgyvendinamus pažadus, bandė jį  kreipti savo įvaizdžių kryptimi. Net tie, kurie buvo artimi Jėzui, nesugebėjo Kryžiaus priimti kaip Išsipildymo. Jiems tai buvo katastrofa, kurios reikėjo, jog vėliau patys galėtų drąsiai nešti savuosius kryžius, žengtų nukryžiuotos meilės keliu.

Tad  nepasiduokime nevilčiai, jog mes sunkiai ir lėtai tampame krikščionimis, tikrais sekėjais. Gailestingumo metai – ne indulgencija, happy end garantas, bet Geroji Naujiena mums, nupuolusiems, jog visai nesvarbu, kokiu greičiu einame, kiek kartų nupuolame, svarbu pasitikėti, kad kažkur kelyje yra Mylinčio Tėvo buveinė, mūsų tikrieji namai ir tik puikybė, o ne mūsų silpnumas gali sutrukdyti juos pasiekti.