Vienas rusų poetas tikino, kad Rusijos neįmanoma nei suprasti, nei išmatuoti. Kažkodėl patys rusai šią frazę taria su pasididžiavimu, nors šiuolaikinė jos formuluotė, kad Rusija turi dvi didžiausias problemas: prasti keliai ir durniai. Vėlgi, kai rusai kalba apie šias problemas, jie nuoširdžiai tiki, kad užsieniečiai vadovausis principu – duok durniui kelią – ir rusai galės bepročiauti iki visiško išsekimo.
Paradoksalu tai, kad jie reikalauja ne tik kelio, bet ir pagarbos. Esą jos labiausiai nusipelnė, nes kažkada išgelbėjo žmoniją nuo fašizmo. Tuo tūlas rusas šventai tiki ir, gink Dieve, neprisimena, kaip Antrojo pasaulinio karo pradžioje Stalino armija smogė Lenkijai ir kovojo vienoje pusėje su fašistais. Rusai ignoruoja ir tai, kad tikrai ne Rusija labiausiai nukentėjo nuo Hitlerio kariuomenės. Buvo okupuota tik menka dalis Rusijos, o Baltarusija, Ukraina, tos pačios Baltijos valstybės – jos buvo užimtos visos. Rusijos patriotai paraudonuoja iš pykčio kai girdi, jog Stalinas buvo net žiauresnis už Hitlerį ir Baltijos valstybėms abi okupacijos lygiavertės, todėl jokio dėkingumo sovietinei armijai čia nėra.
Šiemet Rusijos valdžia sprendžia ypatingai sudėtingą uždavinį – kaip privatizuoti Pergalės dieną, visiškai ignoruojant ukrainiečių vaidmenį kare. Todėl pirmą kartą Rusijos televizijoje gegužę praktiškai neliko sovietinių filmų apie karą. Nes, nors jie buvo propagandiniai, jų kūrėjai nenumanė, kad ukrainiečiai bus priešai ir nacistai, todėl ukrainiečiai filmuose vaizduojami kaip herojai, kurie drąsiai kovoja prieš fašistus. Žiūrovui, tikėtina, tai gali sukelti labai aiškią analogiją su dabartinėmis ukrainiečių kovomis.
Beje, šiandien mes visi susiduriame su nuolaidžiavimo sovietinei propagandai padariniais. Nepaisant Šaltojo karo, labai ilgą laiką sovietinės kariuomenė klaikūs nusikaltimai Vokietijoje nebuvo viešinami. Jau daug kartų įsitikinome, kad prastai baigiasi kai nusprendžiame, kad nereikia erzinti Rusijos, geriau nutylėti tiesą, kuri kertasi su jos herojišku Pergalės mitu.
„Dėkoju seneliui už pergalę“ ir „Galime pakartoti“ – tai dvi frazės, iki kurių susitraukė dabartinė Rusijos gyventojų refleksija apie tai, kas apskritai jungia šią valstybę. Daug metų apeliuota į didingą rusų kultūrą, gilius rašytojus, kompozitorius, bet esmė ta, kad tuos rašytojus dar skaito saujelė inteligentų, kuriuos valdžia yra pavadinusi „užsienio agentais“. Šiandien Rusijos gyventojus kažkiek vienija tikrai ne kultūra, bet veikiau įsigyvenimas į „aukos“ vaidmenį. Jie esą yra didinga nacija, kuri nusipelnė gyventi geriau, bet niekingi ir supuvę Vakarai juos išnaudoja ir jiems trukdo.
Šiandien dažnai keliamas klausimas – kodėl tiek daug rusų palaiko Putino beprotišką karą? Todėl, kad jis puikiai atitinka minios troškimą apkulti Vakarus. Dabartinė Rusija primena lėtesnio vystymosi chuliganą, kuris kentėjo mokomas Vakarų kaip dera elgtis, kaip gyventi. Dabar pagaliau gali tarpuvartėje duoti į snukį mokytojams. Nesvarbu, kad jie stengėsi padėti. Svarbiausia, jog jie esą nesuprato „ruso sielos“.
Tikrai ne vien Putinas yra Rusijos problema. Galima pasitelkti analogiją su priklausoma asmenybe. Nepakanka priklausomam nuo alkoholio žmogui nustoti gerti, reikia iš esmės keistis šalinant tas priežastis, atvedusias prie alkoholizmo. Tačiau visi, kurie padeda priklausomiems žmonėms keistis, žino, kad pirmas žingsnis – nustoti svaigintis. Nepakaks pakeisti Putino-Solovjovo- Dugino- Gazmanovo, idant viskas pasikeistų. Todėl visai tikslu ekonomines sankcijas prieš Rusiją vadinti „pagalbos operacija“. Kol Rusija neatsitrenks į dugną ir nepripažins, kad ne visi kiti kalti, ne aplinkybių auka yra, bet reikia nedideliais žingsniais grįžti į gyvenimą, turėsime tą patį jovalą. Kai priklausomas žmogus ką nors žada, jis gal net pats tiki, kad tai daro nuoširdžiai, bet tai tuščias reikalas. Žodžiais tikėti negalima.
Vakar dar kartą klausiausi nuostabaus pokalbio su poetu ir rašytoju Dmitrijumi Bykovu. Širdis džiaugiasi jo klausant. Perskaičiau Metropolito Antonijaus iš Surožo tekstą, pasiklausiau Boriso Grebenščikovo dainos. Visai būtų tikę pažiūrėti dar kokį Marko Zacharovo filmą, pavyzdžiui, „Užmušti drakoną“. Visa tai padeda atsispirti pagundai sakyti, kad Rusija yra ne kas kita, kaip Malevičiaus šedevras „Juodasis kvadratas“ ir jame beprasmiška bandyti įžvelgti prošvaisčių. Beje, Dmitrijus Bykovas, nors yra optimistas iš prigimties, labai skeptiškai kalba apie Rusijos ateitį ir vilias, kad didžiulis ir skaudus pralaimėjimas ukrainiečiams yra vienintelis vilties spindulys, tačiau, pasak jo, bėda ta, kad Rusijos savastimi jau labai ilgą laiką yra tapusi pikta senė, sėdinti ant suoliuko prie daugiabučio, garbinanti valdžią ir nekenčianti kaimynų. Ji labiausiai pyksta ant jaunų žmonių. Pasak Bykovo, dabarties Rusija nekenčia jaunimo, nes nekenčia ateities, bando garbinti deformuotą praeitį ir naikina pati save bei iš proto varo visus aplinkinius.
Vakariečiai pripažįsta, kad niekada nesupras Rusijos tiek giliai, kaip lietuviai ar kitų valstybių, kurios turėjo progos daug ką pamatyti „iš vidaus“. Pripažįsta, bet daug metų ignoravo mūsų perspėjimus. Nėra prasmės dėl to piktintis. Mokykimės iš praeities klaidų, bet žvelkime į ateitį. Labai norėčiau, kad šiemet Maskvoje vykstantis Pergalės paradas būtų paskutinis. Nes jis taip pat yra „eilinė dozė“ rusų imperializmui.
Ir dar – istorija galiausiai viską gražiai sudėlioja į vietas. Kijevo Rusia kažkada išlydėjo dukrą palaidūnę Maskvos Rusiją, daug nuo jos prisikentė, bet galiausiai niekam ir vėl nebekils klausimas – kuri vieta geopolitiškai svarbesnė – Kijevas ar Maskva. Tikiu, kad galiausiai tai supras ir pripažins ir patys rusai.