Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2020 m. užregistruota 7 132 nusikaltimai dėl smurto artimoje aplinkoje 79,8 proc. suaugusių nukentėjusiųjų sudarė moterys, 10,5 proc. visų nukentėjusiųjų – vaikai iki 18 metų. Nusikaltimai dėl smurto artimoje aplinkoje sudaro net 16,8 proc. visų užregistruotų nusikaltimų, per 2020 m.

2020 m. policijoje buvo registruota 58 553 pranešimai dėl smurto artimoje aplinkoje.

Mes jau pripratome prie skaičių ir retai sugebame atpažinti, kad tai ne statistika, bet žmonių skausmas ir likimai.

Prieš dešimt metų buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Tai buvo pirmas svarbus žingsnis, įsisąmoninant problemą. Deja, tik iš dalies. Tai rodo ir įrašo pradžioje pateikti skaičiai, ir tai, kaip atsainiai nemaža dalis politikų kalba apie smurtą, kaip apie pavienius „nesusipratimus“.

Šiuo metu Seime svarstoma nauja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakcija, kurioje įvedamas labai svarbus ginklas – apsaugos orderis. Tai priemonė, kuri turėtų padėti spręsti skaudžiausią problemą – iki šiol labiau ginamas smurtautojas, nei jo auka. Maža to – laukiama, kol smurtas išsilieja ir tik tada galima reaguoti. Orderis padėtų situacijoje kai yra realus smurto pavojus, tačiau nėra įtikinamo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą.

Tiesa, jau per pirmąjį gilesnį įstatymo projekto aptarimą Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijoje labai aiškiai atsiskleidė esminis konceptualus ginčas: ar mums svarbiausia užkardyti smurtą ir, kiek įmanoma, apginti auką (įvertinant smurto latentiškumą), ar mes norime sudėlioti kuo daugiau saugiklių, baimindamiesi, jog nesudarytume nepatogumų žmogui, kuris, policijos vertinimu, yra potencialus smurtautojas?

Panašu, kad Seimą  pasiekusiame projekte vyrauja pastaroji pozicija ir policijai bei Specializuotiems pagalbos centrams priskiriama prievolė rinkti įrodymus, dokumentus, įtraukiamas teismas, jei norima, kad apsaugos orderis galiotų iki dviejų savaičių.

Man asmeniškai kur kas racionaliau atrodo, jog turime įvertinti smurto latentiškumą, pranešimų apie prievartą gausą, pasitikėti policijos pareigūnais, neapeliuoti į su Baudžiamuoju kodeksu susijusio proceso logiką ir įteisinti orderį, kuris galiotų iki dviejų savaičių, suteikiant galimybę jį apskųsti bei numatant baudą už galimą piktnaudžiavimą.

Tai nėra apsisprendimas dėl neesminės detalės. Tai apsisprendimas, kaip mes vertiname smurtą artimoje aplinkoje. Labai norėčiau, kad politikai situacijos rimtumą prisimintų ne tik šiandien ir per šešiolika aktyvizmo dienų, kai vyksta daug diskusijų, bet savo netoleranciją smurtui išreikštų ir įstatymu.