Jau daugiau nei mėnesį mokomės gyventi kitaip. Nėra paprasta keisti įpročius. Tą geriausiai parodė karantino sušvelninimas, kai nusidriekė eilės prie grėblių ir kitų prekių. Taip pat vis garsesnis pasipiktinimas, kad esą gal visai tas koronavirusas nėra toks baisus, nes esą internete yra straipsnių, kad visos baimės dėl jo išpūstos.

Čia kaip anekdote apie turtuolį, kuris giriasi draugui, kad gydytojas jam buvo diagnozavęs sunkią ligą, tada jis sumokėjo gydytojui daugiau, ir diagnozė buvo sušvelninta.

 Pasiknisę internete galite rasti visko, tačiau tikrovei visiškai nerūpi, ką mes skaitėme internete. Netikite? Paklauskite gydytojų, kurie bando gelbėti sergančius koronavirusu žmones. Romantikos čia nedaug.

Toli gražu ne visi valdančiųjų priimti sprendimai man atrodo teisingi. Keisčiausia, kai bandau ginčytis, dažnai išgirstu žodžius: „Tačiau jie kasdien kovoja su virusu, o jūs tik kalbate ir kritikuojate..“ Panašu, kad šiuo atveju žvaigždės painiojamos su jų atspindžiu kaimo kūdroje. Su virusu kasdien kovoja ir žmones gelbėja ne valdantieji ar opozicija, bet mūsų pasiaukojantys medikai. Mes, politikai, iš tiesų tik plepame ir būtų gerai, kad iš šio plepėjimo gimtų teisės aktai, nutarimai, kurie palengvintų medikų gyvenimą.

Deja, jau, analizuojant Alytaus gaisro likvidavimo procesą Žmogaus teisių komitete, kilo daug klausimų dėl mūsų pareigų ir įsipareigojimų tiems, kurie mus gina ir gelbėja. Galiu tik padėkoti drąsiems ugniagesiams, kurie puolė gesinti gaisro, nors neturėjo tikslios informacijos, kokios medžiagos dega, neturėjo pakankamai apsaugos priemonių. Man buvo paaiškinti, kad jų esą tokia profesija – gelbėti. Sutinku, tačiau, jei mes siunčiame bet kurį žmogų į gyvybei pavojingą situaciją, privalome padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad jis būtų maksimaliai apsaugotas. Alytuje gaisrininkams teko palūkėti valstybės rezerve esančių apsaugos priemonių, paskui teko atkakliai įrodinėti, kad privalu padaryti jų kraujo tyrimus ir, paaiškėjus poreikiui, skirti rimtą gydymą. Ir vėl išgirdau genialią valdininkų frazę: „Mes neturime garantijų, kad tie ugniagesiai jau nebuvo ligoti iki gaisro – jie tai turėtų įrodyti..“

Nemanau, kad tai normali situacija. Taip pat nenormalu, kai valstybė negali aprūpinti apsaugomis priemonėmis medikus, kurie siunčiami į priekines pozicijas kovoti su pandemija. Net ir dabar iki galo nebeaišku, ar apsaugos priemonių pakanka, nes valdžios įbauginti ligoninių vadovai kažką lemena. Prisipažįstu, net pagalvojau, kad būtų gerai kokį nors drausminį batalioną iš šių vadovų sudaryti ir „karščiausią tašką“ pasiųsti. Tačiau pacientų gyvybėmis juk nerizikuosi. Gal jau geriau kaip brolišką paramą pasiūlyti tokį „batalioną“ Ukrainai – tegu prisideda prie gaisrų Černobylio apylinkėse gesinimo.

Kodėl politiko klausimas kitam politikui pradėtas vadinti trukdymu dirbti? Nes tie, kurie valdžioje viską žino ir viską moka? Būtų neblogai, tačiau viena po kitos išryškėja klaidos. Beprasmiška sakyti – „ar nesakiau“, todėl bandai bent prašyti neskubėti, turėti drąsos pasitarti. Jei ne su opozicija, bent su medicinos profesoriais, net jei jų nuomonė ir nepatogi.

Beje,  dar apie netrukdymą dirbti ir apie pačius medikus kalbant. Prieš kokius penkerius metus mano mama gulėjo vienoje Vilniaus ligoninių. Buvo Naujųjų metų išvakarės ir jai sausio pirmąją turėjo operuoti sunkiai atsistatančią sulaužytą ranką. Staiga į palatą įsiveržė budintis gydytojas – negaliu garantuoti, kad apsvaigęs – ir entuziastingai pareiškė mamai, kad ji šiandien bus operuojama. Dar labiau mama nusigando, kai tas gydytojas kažkodėl pareiškė, kad operuos kairią renką, nors mama buvo susilaužiusi dešinę. Pavyko pasiskambinti gydytojui, su kuriuo dėl operacijos jau buvo sutarta anksčiau, jis paprašytas įsikišti. Nežinau, kokius argumentus jis pateikė, bet sutrukdė kolegai dirbti. Tiksliau, prisidirbti. Ar reikėjo, gerbiant iniciatyvą, tylėti ir su viskuo sutikti?

Neretai teko girdėti, kad dabartinė opozicija bedantė. Tačiau, kai bando neleisti valdantiesiems prisidirbti, ji sutartinai pradedama vadinti destruktyvia. Kai nusprendžia, jog reikia ne tik plepėti apie medikų gerovę, bet nupirkti jiems apsauginių priemonių, pasigirsta vertinimas, kad opozicija politikuoja ir užsiima savireklama.

Ir vėl telieka apeliuoti į anekdotus. Vyras sako žmonai: „Brangioji, tu teisi.“ Žmona įsižeidusi: „Per vėlu, aš jau persigalvojau.“

Na, o visai į anekdotą man nepanaši situacija Seimo valgykloje. Jau kuris laikas ten darbuojasi tikrai darbščios, kūrybingos darbuotojos, kurioms labai nelengva, nes plenarinių posėdžių datas šį pavasarį gali nuspėti nebent Naglis Šulija. Karantino laikotarpiu virėjos gamina pietūs tik išsinešimui, tačiau pabandykite išaiškinti save įsimylėjusiam parlamentarui, kad nevalia pietus „utilizuoti“ prie staliuko. Juk jis niekam nekenkia, ar ne? Ir štai įžūlūs žurnalistai įsiveržia į valgyklą ir nufilmuoja akivaizdų karantino pažeidimą. Kokie padariniai? Seimo nariai lieka švelniai pamoralizuoti. Supraskime, valgykite kur  norite, bet neįkliūkite, o įmonei, kuri gamina maistą Seimo valgykloje surašytas protokolas ir gresia solidi bauda.

Dar vienas štrichas, baigiant. Manau, kad teko girdėti, kad Naujosios Zelandijos Vyriausybė nutarė susimažinti savo atlyginimus, solidarizuodama su visuomene, kuri patyrė daug nuostolių. Na, taip, jų atlyginimai gerokai didesni nei Lietuvoje, tad tik Andriaus Kubiliaus „krizinė Vyriausybė“ stengėsi būti solidari su tauta, o šiandien tai „negresia“. Štai TS-LKD nutarė karantino laikotarpiu atsisakyti bent jau nuo parlamentinei veiklai skirtų lėšų ir pasiūlė tai padaryti visam Seimui. Valdantieji sureagavo piktai ir paaiškino, kad to neleidžia Konstitucija. Taip, ta pati Konstitucija, kuri esą leidžia riboti žmonių judėjimo laisvę. Ne, bet juk kritinė situacija.  Tačiau tas „kritiškumas“ pranyksta, kai kalbame apie parlamentinių lėšų apribojimą ar reprezentacinių išlaidų atsisakymą.

Beprotiškas tas virusuotas pasaulis , o gal paprasčiausiai, kai nustoji lėkti, atsiranda daugiau laiko dairytis. Dar būtų gerai, jog ne tik dairytumėmės, bet ir augintume drąsa keistis.