Neretai tenka išgirsti atodūsį, kad šiandien pernelyg daug kalbame apie pareigas, per mažai apie teises. Pastaba didele dalimi teisinga. Sveikas protas sako, kad kiekviena teisė kartu yra ir pareiga kitiems. Visuomenėje, kur niekas nepaiso pareigų, kalbos apie teises tėra beprasmis oro virpinimas. Pavyzdžiui, jei aš turiu teisę turėti nuosavybę, su kuria galiu laisvai elgtis, tai reiškia, kad visų kitų pareiga paisyti šios teisės. Kita vertus, mano laisvės ribos tra kitų laisvės erdvė.

Problemiška tai, kad šiandien, kai nuo pat mažų dienų girdime pasakojimus apie teises, juose akivaizdžiai trūksta esminio element – paaiškinimo, kodėl šios teisės egzistuoja? Kodėl būtent Vakarų civilizacijoje tiek akcentuojamos žmogaus teisės, o Rytuose kiek kitaip žiūrima į žmgoaus ir  bendruomenės santykį?

Todėl, kad, pripažįstame tai ar ne, bet Vakarų civilizacija turi krikščionišką pamatą. Pernelyg retai susimąstome, kokia esmine revoliucija buvo krikščionybės įsitvirtinimas. Ar žinote, kad Romos imperijoje  žmogaus vertė tieisogiai priklausė nuo status visuomenėje ir tai, kiek jis gali būti naudingas aplinkiniams. Todėl net nekildavo klausimas, kad reikia rūpintis subkiu ligoniu ar savimi nebegalinčiais pasirūpinti garbaus amžiaus žmonėmis. Ne, nes jie jau nebebus naudingi bendruomenei. Na, o kraupiausias dalykas – infanticidas, naujagimių žudymas. Tėvai visiškai normaliu dalyku laikė naujagimio, kuris esą gali apsunkinti jų gyvenimą, žudymą. Ypač dažnai buvo žudomos ką tik gimusios mergaitės. Tai nutraukė ir socialinės rūpybos sistemos pagrindus padėjo krikščionys, nes jie skelbė savo laikams naują žinią – kiekvienas žmgosu sukurtas pagal Dievo paveikslą ir yra iš prigimties orus. Su nė vienu žmogumi, net jei jis neatlieka svarbų vaidmenį bendruomenėje, negalima elgtis kaip su daiktu. Kiekvienas nusipelno pagarbos ir turi turėti tam tikrą laisvės erdvę.

Pati sąvoka “žmogaus teisės” atsirado tik XIX amžiuje, bet jos turinys gerokai senesnis – tai žmogaus orumo saugojimas, budėjimas, kad su silpnesniais nebūtų elgiamasi kaip su daiktais. Kai šiandien žmogaus teisių gynėjai atkreipia situaciją į mažumų situaciją, nereiškia, kad jie simpatizuoja ar aukština mažumų gyvenimo būdą ar įsitikinimus. Veikiau teigiama, kad ypač būnant mažuma da-nai gali tekti susidurti su daugumos spaudimu ir diktatu.

Žmogaus teisių doktrina saugo, kad demokratinė visuomenė netaptų daugumos diktatūra. Bet kuri politinė valdžia turi polinkį įsijausti, jog yra “aukščiau įstatymo”, bandyti primesti kitiems savo nuostatas. Žmogaus teisių gynėjai – tai tie nepatogūs bet kuriai valdžiai žmonės, kurie reikalauja pasisyti mažesnę galią turinčių visuomenės narių teisėtus interesus.