Kovo 10 d. tibetiečiai ir visi jų laisvei ir patiriamoms kančioms okupacijoje neabejingi žmonės mini 1959-aisiais įvykusio tibetiečių nacionalinio sukilimo prieš Kinijos agresiją sukaktį.
Tūkstančiai taikių žmonių Tibeto sostinėje Lhasoje bei jos apylinkėse reikalavo, kad kinų ginkluotosios pajėgos pasitrauktų iš Tibeto regiono. Šis sukilimas buvo numalšintas jėga, žuvo apie 80 tūkst. tibetiečių. Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama bei tūkstančiai tibetiečių buvo priversti bėgti iš savo šalies ir įsikurti egzilyje – Indijoje, Kanadoje, JAV, Australijoje, Šveicarijoje ir kituose kraštuose. „Ištremtas Tibetas“ – taip labai tiksliai tibetiečių gyvenimą po okupacijos įvardijo rašytoja ir Tibeto rėmėja Lietuvoje Jurga Ivanauskaitė.
Kinijos Liaudies Išvadavimo Armija į Tibetą įsiveržė dar 1949 metais kinų komunistiniam režimui paskelbus, kad Tibetas yra teisėta Kinijos Liaudies Respublikos dalis. Ši pretenzija neturi jokio teisinio pagrindo ir, tarptautinės teisės požiūriu, Tibetas yra okupuotas, kaip daug metų okupuota buvo Lietuva, kaip Kremliaus grobuonys bandė okupuoti Ukrainą.
Kinų karių atnešamą „išlaisvinimą“ ir „civilizaciją“ pirmieji pajuto rytinių Tibeto dalių gyventojai. Kaip savo knygoje „Ištremtas Tibetas“ rašo J. Ivanauskaitė, cituodama Čiogjamo Trungpos autobiografijoje užrašytą liudijimą apie garsaus Dutsil Tilo vienuolyno užpuolimą, „kinų kariai įsiveržė į biblioteką ir ėmė naikinti vertingiausias šimtametes knygas. Šventųjų raštų popierių, kuris Tibete buvo gaminamas iš tam tikros rūšies žolių, jie šėrė savo arkliams. Dievybių statulas sudaužė, brangakmenius išlupo, o metalą išsiuntė į Kiniją perlydyti. Brangios tapytos thankos buvo nuplėštos nuo sienų ir tiesiamos kaip staltiesės, ant kurių kareiviai dėjo mėsą ir ryžius. Kas turėjo bent kokią vertę, buvo pagrobta. Galiausiai jie įsiveržė į Trungpos Tulku kapą, išplėšė jį, palikdami tik užbalzamuotą kūną“.
1951 metų rugsėjį į Tibeto sostinę Lhasą įžengė apie 3 tūkst. kinų kareivių. Netrukus iš Rytų juos papildė dar apie 2 tūkst. Kinijos armija užėmė pagrindinius Tibeto miestus ir įvedė savo kontrolę. Taip, nesulaukusi lygiaverčio pasipriešinimo nei pasaulio bendruomenės reakcijos, Kinija okupavo Tibetą. Tiesa, ginkluotas partizaninis pasipriešinimas Tibete gyvavo net iki 1970 m. Komunistų skelbiamą „išlaisvinimą“ lydėjo smurtas, priverstinis darbas ir nepaklusniųjų įkalinimas, drastiškas šeimų ardymas ir alinantys mokesčiai, privedę kraštą net prie bado.
Tibetiečių sukilimas Lhasoje prasidėjo 1959 metų kovo 10 d., minint neteisėtos Tibeto aneksijos dešimtąsias metines. Tuo metu buvo švenčiama viena iš tibetiečių švenčių, todėl į miestą buvo atvykę daug piligrimų. Pasklidus žiniai, kad kinai nori pagrobti Dalai Lamą ir jį išgabenti į Pekiną, tūkstančiai žmonių apsupo jo vasaros rezidenciją. Matant, jog situacija tampa vis mažiau prognozuojama, buvo nuspręsta, kad Dalai Lama turi slapta pasitraukti į Indiją ir iš ten tarptautinės bendruomenės prašyti pagalbos savo šaliai.
Kovo 17-osios naktį Dalai Lama ir jį lydintys asmenys pasitraukė iš Lhasos ir sudėtingu keliu per kalnus pasiekė Indiją. Tuo tarpu Kinijos karinės pajėgos kovo 19-ąją bombardavo Dalai Lamos vasaros rezidenciją, o supratę, kad jis dingo, be jokio pasigailėjimo ėmė žudyti tibetiečius. Daugelis šventyklų ir vienuolynų Lhasoje buvo padegtos, o miesto gatvėmis slinko grandinėmis surakintų, išrengtų vienuolių voros. Skaičiuojama, kad tomis dienomis Lhasoje žuvo apie 80 tūkst. tibetiečių. Daugelio kitų laukė ilgi metai kalėjimuose ar koncentracijos stovyklose.
Praėjus kelioms dienoms po sukilimo numalšinimo, į Lhasos gatves išėjo moterys, reikalavusios paleisti suimtus jų vyrus, sūnus, brolius, apverkdamos nužudytuosius. Šis žygis, virtęs protesto ir laisvės reikalavimo maršu, taip pat buvo numalšintas jėga, o dalis moterų buvo suimtos ir kalintos.
Indijoje Dalai Lama atkūrė Tibeto vyriausybę tremtyje ir pradėjo nuoseklią kompaniją už savo tautos teises okupuotame krašte. Tuo tarpu pačiame Tibete Kinijos komunistų valdžia tęsė savo nusikalstamą veiklą – žudė ir kankino žmones, uždarinėjo ir griovė vienuolynus bei šventyklas, vienuolius ir vienuoles siuntė į kalėjimus ar perauklėjimo stovyklas, grobė ir naikino budistines relikvijas, šventraščius bei meną, į Tibetą masiškai pradėti vežti chanių etninės grupės gyventojai, kurie šiandieniniame Tibete jau sudaro daugumą.
Tibete kasdien vyksta nusikaltimai žmogiškumui, griaunama viena seniausių pasaulio civilizacijų, jos paveldas, taip pat rimtai nuogąstaujama, kad kinų politika gali vesti prie vienos didžiausių pasaulyje ekologinės katastrofos, nes Tibetui priklausančioje teritorijoje yra didžiausios sušalusio gėlo vandens atsargos pasaulyje.

Tibete griaunami vienuolynai, vykdoma arši ateizacija, už Dalai Lamos nuotrauką ar vardo paminėjimą gresia įkalinimas. Žmogaus teisių gynimo organizacijos perspėja, kad yra žinių apie tai, kad Kinijos valdžia yra pradėjusi genetinius eksperimentus su įvairiomis pavergtomis tautomis, taip pat ir tibetiečiais.

Nepaisant visko, Tibeto pasipriešinimo dvasia gyva. Indijoje veikia Tibeto parlamentas tremtyje, ten įsikūrusi ir Dalai Lamos rezidencija. Labai džiaugiuosi, kad šiemet Sukilimo metines Dharmasaloje paminės ir LR Seimo Parlamentinės paramos Tibetui grupės atstovas Arūnas Valinskas. Neabejoju, jis parveš žinią ir apie tai, kokios konkrečios politinės paramos reikia Tibeto laisvės kovoje.

Labai svarbu, kad mes, Lietuvoje, nepamirštume Tibeto. Jis tolimas geografiškai, bet mus jungia laisvės troškimas ir noras, kad pasaulyje būtų paisoma vertybėmis paremtos tvarkos. Mums pavyko pasiekti savo Kovo 11-ąją – Tibetas dar į savo Nepriklausomybės šventę keliauja.