Šiandien viena iš LŽVS frakcijos narių rėžė, kad didžiausia dabartinės Vyriausybės problema yra tai, kad nepavyko nieko nuveikti suvaldant pandemiją. Kai dar po kurio laiko Saulius Skvernelis visus politinius veiksmus, pasibaigus jo valdymui, įvardijo kaip tragediją, supratau, kad tai nėra iš pervargimo kylančios kalbos, bet dabartinė LVŽS komunikacinė strategija.

Iš tiesų, gyvename vis stiprėjančio pandemijos sukelto nuovargio situacijoje, kai visi tampame zirziančiu spiečiumi, nes nelabai aišku, kada ir kuo viskas baigsis. Piktinamės, kad Vyriausybė neįgyvendina kryptingos ir stiprios komunikacinės strategijos, atremiančios visą antivakserių išpiltą purvą, tačiau gal pernelyg viską supaprastiname, tradiciškai visas problemas „sukardami“ komunikacijai. Tuo labiau, kad situacija objektyviai erzinanti ir nėra visų problemų stebuklingo sprendimo. Nepamirškime gamtos fakto – tirščiausios sutemos prieš aušrą. Tai didžiausio nerimo laikas.

Paprasčiausiai nėra tobulo sprendimo kaip kompensuoti pandemijos smūgio nuostolius, nes nėra aišku, kiek tęsis pereinamasis procesas ir kur pereisime po jo. Ar keisis mūsų visų įpročiai ir norai ir kokią įtaką tai turės bendrai verslo struktūrai? Koks bus kultūrinis gyvenimas? Beje, keista, bet ispaniškasis gripas niekaip „nelipo“ į didžiųjų menininkų  kūrybą ir literatūroje, dailėje, net ir istorikų darbuose jo pėdsakų randame mažiau, nei galima buvo tikėtis.

Dabartinę situaciją kritikuoti nėra sunku. Nors pakaktų apsižvalgyti ir matytume, kad Vengrijoje, Lenkijoje, Estijoje velniava kur kas didesnė. Net Skandinavijos valstybėse jaučiamas susierzinimas. Tik neteisėtas Baltarusijos prezidentas žada pagaminti nacionalinę vakciną, kuri visus išgelbės. Spėju, kad iš bulvių.

Tačiau, nors ir labai norėtume, kad pandemija būtų labiau nusilpusi, tačiau tikrai niekas, net neabejoju, nesutiktų grįžti į paskutines Skvernelio dienas. Jei dabartinė situacija primena varginantį ir ilgą degančio durpyno gesinimą, tai dar lapkritį atrodė, kad esame degančiame name.

Naujai Vyriausybei reikėjo ne tik dieną – naktį kovoti, kad atlaikytų mūsų sveikatos sistema. Fantastika, jog pavyko dešimtimi kartų sumažinti kasdienių mirčių nuo koronaviruso skaičių, gerokai sumažėjo ir identifikuojamų užsikrėtimų skaičius.

Erzina, kad vakcinacija nevyksta taip greitai, kaip daug kas įsivaizdavome. Taip pat tiršta nuo gandų apie vieną iš vakcinų, tačiau nepamirškime, kad naujoji Vyriausybė buvo šokiruota, kai paaiškėjo, kad Skvernelio komanda nepaliko ne tik jokio preliminaraus pasiruošimo vakcinacijai plano, bet net nenumatė pinigų vakcinoms.

Suprantama, kai šiandien garsiai nerimaujama dėl to, kad daug žmonių per pandemiją pateko į labai sudėtingą situaciją, įklimpo į skurdą. Plati pagalbos kampanija pareikalaus labai daug išminties, pinigų ir, būtų gerai, solidarumo. Tačiau nepamirškime elementaraus fakto, kad buvusi Vyriausybė, kurios vadovas dabar kalba apie tragediją, buvo sugalvojusi, kad Biudžeto projekte reikalingi farso elementai. Nebuvo numatyta lėšų socialiniams projektams, savivaldybėms etc.

Vienas keisčiausių dalykų, kai šiandien tenka išgirsti: „o Skvernelis mums žadėjo, kodėl neduodate?“. Žadėjo? Parodykite, kur pažadas užfiksuotas ir kaip buvo numatyta jį įgyvendinti? – „Ne, žodžiu žadėjo.“

Aha – pagal principą – rytoj alus nemokamas, ar ne?

Dabartinio susierzinimo ir nuovargio situacijoje Vyriausybė apsisprendė rizikuoti ir tęsti palaipsnius atlaisvinimus bei, kiek įmanoma, greitinti vakcinaciją. Deja, tenka kovoti ir su įvairiomis sąmokslo teorijomis, net ir su Seime esančiais antivakseriais. Kitas dalykas –atlaisvinimai, žinant, kad siaučia britiška koronaviruso mutacija, gali vesti prie naujų susirgimų didėjimo. Bėda ta, kad labai daug žmonių, paradoksalu, pamiršo, kad visi apribojimai yra gyvybės skydas, o ne pastanga visus smulkmeniškai reguliuoti.

Atlaisvinimai, paradoksalu, vėl kažkiek atitolina viso karantino pabaigą. Tačiau svarbiausia, jog sveikatos įstaigos galėtų teikti pagalba sergantiems. Kol čia neprasidės gyvybėms pavojingi „kamščiai“, galima tverti be griežto užsidarymo.

Ar visa tai, kas dabar vyksta, galima vadinti tragedija? Man asmeniškai dabartinė situacija primena buvimą reabilitacinėje bendruomenėje. Yra rimtas pavojus atkristi, tačiau kasdien vis pasistumiame į priekį. Jei ne ant žmonių įsižeidusi rudeninė valdžia, jei ne neveiklumas vasarą, nesugebant pasiruošti dar vienai pandemijos bangai, šiandien veikiausiai galėtume laisvai judėti po visą Lietuvą, veiktų ne tik kultūros įstaigos, bet ir kavinės.

Visa tai surašiau, nes esama tendencijos pamiršti. Drįstu palyginti, jog kažkada ir ekskomunistai, labiausiai prisigrobę per prichvatizacijos procesą, sugebėjo įtikinti žmones, kad yra socialinio teisingumo apaštalai. Tad kodėl nebandyti LŽVS mums primesti savo sukarikatūrintą istoriją apie tai, kas vyksta per pandemijos metus?..