Šiandien teturime du pasirinkimus. Arba esame laisvės ir žmogiškumo partizanai, arba nužmoginančios sistemos koloborantai.

Suprantu, kad šis teiginys skamba radikaliai, gal net trikdo. Tačiau tiesa ta, jog gyvename pasaulyje, kur 1 procentas turtingiausiųjų turi tiek pat turto ir galios, kiek likusieji 99 procentai. Pasaulyje, kur esame palaidoti po mąstymą ir valią paralyžiuojančios reklaminės informacijos srautu. Pasaulyje, kuriame mokyklos „štampuoja“ vykdytojus,  o ne ugdo kūrėjus, nes vartotojų visuomenei nereikalingi kūrybiški, laisvi, tvirtas vertybes turintys žmonės. Pasaulyje, kur esame skatinami džiaugtis ne Dievo padovanota Tėvyne, bet  atkakliai visas vertybines šaknis naikinančia globalizacija. Pasaulyje, kuriame net akivaizdi tiesa, kas yra šeima, bandoma pakeisti tauškalais apie neįsipareigojančius bet kieno santykius.

Jau pirmojoje savo kalboje popiežius Pranciškus sakė: „Arba mes kuriame su Dievu, arba griauname su velniu.“ Trečio pasirinkimo nėra. Tai svarbi žinia kiekvienam, kuris galvoja, kad nuo jo niekas nepriklauso, kad galima likti nuošalyje didžiosios kovos už pasaulį.

Vartotojiška, bendrystės saitus ir vertybes tirpdanti sistema šiandien akivaidžiai triumfuoja. Žmogaus vidaus okupacija net kur kas baisenė nei išorinė. Tačiau aš tikiu ir tuo, kad Viešpats niekada neduoda didesnės naštos, nei mes galime pakelti. Viešpats tiki mumis labiau, nei mes patys drįstame patikėti.

Žmonijos istorijoje būta labai tamsių laikotarpių, ypač sunkių išbandymų. Išlikti padėjo tie, kurie plaukė prieš srovę, kurie drįso būti laisvės ir tiesos partizanais, negalvodami apie glautinę pergalę, bet norėdami išlikti žmonėmis nužmogėjusiame pasaulyje.

Mūsų partizaninėje laisvės kovoje labai reikalinga tiek senolių išmintis, tiek jaunųjų energija ir įsipareigojimas. Mums svarbu atminti praeities laisvės kovas, nes tai yra ypatinga drąsos mokykla. Tačiau tikroji pagarba praeities kovotojams už laisvę yra jų misijos tęsimas čia ir dabar.

Kodėl tai vadinu partizanine kova? Nes mūsų visada bus mažuma. Netikiu masėmis, tikiu žmogumi. Net ir Sąjūdžio laikotarpio visos Tautos Atgimimas yra akivaizdus mitas. Net ir sudėjus visus Sąjūdžio mitingų, akcijų dalyvius, visus, kurie stovėjome Baltijos kelyje, tai tebus tautos mažuma. Nes dauguma visada inertiška, o istoriją keičia kūrybiški partizanų būriai.

Už ką turime kovoti? Vidinė okupacija tuo skiriasi nuo išorinės, kad tenka kovoti ne su regimu, aiškiai įvardijamu priešu. Ne prekybos centrai kalti dėl vartotojiškos kultūros suklestėjimo. Ne milijonieriai kalti dėl to, kad absoliuti dauguma žmonių viską pradėjo matuoti pinigais. Ne gėjai kalti, kad tiek išplito skyrybos ir tėvai neranda laiko vaikams. Ne liberalai kalčiausi, kad krikščionys laikosi atokiai nuo politikos, o įsitraukę į ją pamiršta savo įsitikinimus.

Turime kovoti už  atsakingą laivę, šeimą, tikrą draugystę, Tėvynę.

Jei būsime pavieniui, iš tiesų labai nedaug ką galėsime nuveikti. Nepamirškime, kad draugystei, bendrystės saitams auginti reikia laiko ir širdies. Deja, esame pratinami visą laiką iššvaistyti „praktiškiems“ dalykams: siekiui kuo daugiau uždirbti, informacijos vartojimui, madingoms pramogoms ir t. t. Jei pasiduodame tokiam spaudimui, tampame patogiais vartotojiškos visuomenės nariais, tačiau ne laisvais piliečiais. Tiems, kas to nenori, tegaliu pasiūlyti vieną receptą: skirkite laiko draugystei, bendravimui su bičiuliais, nešiokite vienas kitų naštas, auginkite pasitikėjimą.

Mums bandoma įteigti, kad laisvė – tai galimybė šėlioti. Tarsi tikra laisvė nėra fejerverkas, su trenksmu iššaudomas ir paliekantis krūvelę nuodėgulių. Tačiau tikra laisvė labiau primena sodą, kurį reikia brandinti ir nuolat laistyti atsakomybe.

Mums tvirtinama, kad šeima – tai atgyvena, tradicinis reliktas, kad santykius turime vartoti ir, jei tik iškyla sunkumų, tuoj pat juos nutraukti. Maža to, tvirtinama, kad neteisinga, nedora neleisti bet kam vadintis „šeima“. Tarsi šeima būtų prizas, o ne santykių ir bendrystės mokykla. Tačiau propagandistai gali teigti bet kokias keistenybes, mūsų apsisprendimas – kaip mes elgiamės šeimoje. Šiandien tikrai nepakanka žodžiais ginti šeimą, bet būtina gyventi šeimoje taip, kad ir kiti jaustų sklindantį bendrystės džiaugsmą. Draugystė šeimoje dar labiau svarbi nei bet kur kitur. Jei šeimos nariai neskiria pakankamai laiko vienas kitam, nesimoko džiaugtis tarpusavio bendravimu, šeima pradeda nykti.

Taip pat vis garsiau įrodinėjama, kad tautiškumas yra atgyvena, kad Tėvynės meilė prieštarauja tolerancijai ir globalizacijos tendencijoms. Tačiau nepamirškime, kad Tėvynė – tai Dievo dovana. Kiekvienas emigrantas paliudys, kad jaučiasi kaip našlaitis. Deja, dažnai reikia prarasti Tėvynę, kad suprastum jos svarbą. Tėvynės meilė nereiškia užsisklendimo nuo pasaulio, nereiškia neapykantos kitiems. Tėvynė – tai pirmiausia mūsų šaknys ir gyvybingumo syvai. Labai svarbu saugoti šias šaknis nuo globalizacijos šaknų, net jei trumpalaikėje perspektyvoje gali atrodyti, kad patogiau būtų gyventi kosmopolitiniame pasaulyje. Tautiškumo puoselėjimas – tai kartu ir mūsų atminties išlaikymas. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar mūsų vaikai, bičiuliai žinos tuos didvyrius, iš kurių turime mokytis drąsos ir žmogiškumo. Mes piktinamės, kad jaunoji karta nežino XX amžiaus laisvės kovų didvyrių, bet ar mes pasakojame jiems apie juos, ar patys semiamės iš jų jėgų.

Suprantu, kad pikta, jog mokyklų programose nėra patrauklaus pasakojimo apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kunigą Juozą Zdebskį, Eucharistijos bičiulių judėjimą ir jo įkūrėją sesę Gemą Stanelytę, įvairias jaunimo pogrindines organizacijas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidybos peripetijas, nėra jaudinančių ir įkvepiančių pokario partizanų laiškų ir užrašų, autentiškų atsiminimų apie tremtį. Tačiau pirmiausia visa tai turi būti mūsų šeimų kasdienybėje. Tai turi būti svarbu mums, nes visi vaikai mokosi ne iš tėvų kalbų, bet iš jų elgesio.

Šiandien įprasta kartoti, kad  Lietuvos politinis gyvenimas tėra pelkė, kuri įtraukia kiekvieną, įkėlusį į ją koją. Toks vaizdinys patogus konformistinei sistemai, nes, kai visi purvini, nėra ko galvoti ir  apie savo dėmes; be to, purve išnyksta visi skirtumai ir tie, kuriems tikrai svarbu laisvė, šeima ir Tėvynė, laikosi per atstumą nuo politinių kovų, nes nemėgsta triukšmo ir veidmainystės. Tačiau laisvės partizanas privalo prisiminti, kad neįmanoma išvalyti išpurvinto kambario į jį neįžengus. Tikrai nesakau, kad visi privalome būti partiniai ar siekti politinių pareigų. Politika yra kur kas platesnis dalykas. Jei mes nusišaliname nuo politinių diskusijų, jose dominuos vartotojiškas kalbėjimas. Jei mes neišsakysime garsiai, kas mums svarbu, vartotojiška sistema nesikeis ir bus ginama argumentu, kad visi patenkinti.

Tad dar kartą kartoju – teturime du pasirinkimus. Arba esame laisvės ir žmogiškumo partizanai, arba nužmoginančios sistemos koloborantai. Kiekvienas privalome apsispręsti, nes trečios galimybės nėra.

Iš knygos ANDRIUS NAVICKAS. PADORIOS POLITIKOS PRINCIPAI. VILNIUS: AŠTUNTOJI DIENA, 2016.