Pirma, „patogaus vaiko“ idealas. Pats esu tėvas, be to man teko dirbti tiek universitetuose, tiek mokykloje. Todėl suprantu kaip norisi, kad jaunas žmogus būtų paklusnus ir darytų tai, kas, mūsų nuomone, jam geriau. Kita vertus, mes deklaruojame kaip svarbu ugdyti vaiko kritinį mąstymą, kūrybiškumą, laisvės ir atsakomybės dermę. Tačiau visa tai niekaip nesuderinama su patogaus vaiko idealu. Svarbu nepainioti „nepatogumo“ su empatijos trūkumu ar kito žmogaus orumo nevertinimu. Laisvas žmogus, asmenybė,  nėra patogus – tiesą sakant, ir sau pačiam, nes nuolat sprendžia vidinius konfliktus, susiduria su savo pasirinkimų padariniais.

Antra, perfekcionizmo idealas. Gyvename visuomenėje, kurioje vyrauja baimė suklysti, pripažinti savo ribas. Labai dažnai ir mokykloje vertinama tik „sėkmė“. Deja, tai melo virusas, kuris vis plinta. Gerai pamenu, kai turėjau pamoką dvyliktokams ir pasiprašė trumpam užeiti direktoriaus pavaduotoja, kuri pradėjo nuo žodžių, kad „netrukus jums teks išbandymas, nuo kurio priklausys visas tolesnis gyvenimas.“ Visi moksleiviai buvo įsitempę. Jie nuolat girdėjo ne apie tai, kad šaunu kasdien kažką sužinoti, nejautė malonumo diskutuoti, bet ruošėsi „dvikovai su egzaminais“, kurioje svarbiausia – žinoti reikiamus atsakymus.

Trečia, „kliento mąstymas“. Sutikau daug žmonių, kurie švietimo procesą įsivaizduoja labai primityviai – tai tam tikro skaičiaus teisingų atsakymų, kurie leidžia vėliau pradėti sėkmingą profesinę veiklą, instaliavimas. Beje, taip mano ir nemažai aktyvių tėvelių, kurie jaučia pareigą kontroliuoti mokytojus ir santykį su jais suvokia kaip kliento – paslaugos teikėjo. Toks požiūris sukelia daug problemų. Viena iš jų – menkina mokytojo autoritetą ir iškreipia supratimą kas yra mokymasis. Mokykla – kelionė, iš kurios grįžtame pasikeitę. Pokyčiai priklauso nuo daugelio veiksnių, bet labiausiai nuo santykio, kurį pavyksta užmegzti ir puoselėti. Neabejoju, kad spąstų yra ir daugiau. Mane neramina tai, kad švietimo srityje, kuri yra labai svarbi ir kartu sudėtinga, itin dažnai susiduriame su iliuzija, kad trūksta technokratinių, vadybinių sprendimų. Jie yra svarbūs, tačiau tik tada, kai atsakome į esminius egzistencinius klausimus, ištaisome deformaciją antropologiniame lygmenyje.