Nemaniau, kad per Kančios savaitę, kurią ortodoksai (stačiatikiai) mini nuo Jėzaus įžengimo į Jeruzalę iki Viešpaties Prisikėlimo, gilinsiuosi ne į Rytų krikščionybės teologinius niuansus, bet į tai, kas vyksta vienoje iš Maskvos patriarchato vyskupijų, kurią valdo Vilniaus metropolitas Inokentijus. Jis paskirtas patriarcho Kirilo ir rudenį, sulaukęs garbingo amžiaus, baigs tarnystę. Tai, kiek aprūpinta bus likusi jo žemiška kelionė pasitraukus iš metropolito pareigų, labai daug priklausys nuo Kirilo. Pastarasis spręs ir kas taps nauju Lietuvos ortodoksų, priklausančių Maskvos patriarchatui, metropolitu. Nors beveik garantuota, kad juo taps Trakų vyskupas Amvrosijus. Spėju, kad mažiau su ortodoksų Lietuvoje veikla susipažinę žmonės tik dabar išgirdo, kad toks egzistuoja.
Beje, vyskupas Amvrosijus yra etninis lietuvis, kuris gimė Lietuvoje, gana vėlai atpažino pašaukimą ir tada jau išvažiavo į Rusiją, kur ne tik baigė mokslus, bet ir turėjo galimybę artimai susidraugauti su būsimu patriarchu Kirilu.
Vyskupas Amvrosijus, prieš kelias dienas klebono pareigose pakeitęs Vitalijų Mockų, perėmęs dar bent kelias naujas religines tarnystes, tvirtino, kad smerkia karą Ukrainoje ir esą visi Lietuvoje gyvenantys ortodoksai lojalūs Lietuvos valstybei, meldžiasi už jos kariuomenę ir tai, kad dalis dvasininkų ir pasauliečių atsidūrė nemalonėje, yra tik jų pačių iniciatyva. Jie esą skaldytojai. Stačiatikybės tradicijoje pastaroji sąvoka labai reikšminga ir nurodo į grėsmingą ereziją.
Prie „skaldytojų“ dar grįšime. Tačiau noriu pasakyti dar kelis žodžius apie tuos, kurie esą „vienija“. Ne vienas kalbintas ortodoksas apgailestaudamas man tvirtino, kad vyskupas Amvrosijus faktiškai vadovauja metropolitui Inokentijui. Pastarasis yra romus ir dvasingas žmogus, kuris stengiasi šalintis politinių klausimų. Beje, prieš kiek daugiau nei mėnesį Inokentijus net paskelbė labai gražų laišką, kuriame atsiribojo nuo Kirilo ir smerkė karą. Deja, yra liudijimai, kad, po laiško paskelbimo dvasininkų susirinkime Vilniuje, daugumos reakcija buvo neigiama. Kaip nebūtų keista, Rusijos invazijos į Ukrainą palaikymas stiprus net ir tarp Lietuvos stačiatikių dvasininkų, kurie daugiausia naujienų gauna, deja, iš Rusijos propagandinių tv kanalų. (Apeiti draudimus nėra labai sunku.) Metropolitas turėjo atsiprašyti savo „kaimenės“, kad toks laiškas esą skirtas išorei, jog apsaugotų nuo rusofobijos.
Vyskupas Amvrosijus puikiai dera prie bendro Maskvos patriarchato konteksto. Tik labai rimtas klausimas, – kiek šis patriarchatas dar liko krikščioniška bendrija, o kiek paprasčiausiu totalitarinės valstybės padaliniu lojalumui valdžiai ugdyti?
O dabar pažvelkime į priežastis, dėl kurių buvo priversti pasitraukti kai kurie ortodoksų dvasininkai. Jie buvo priversti pasitraukti, nes pasirinko sąžinę, o ne karo ideologiją.
Diakonas ir choro vadovas Viktoras Miniotas pasitraukė, nes protestavo prieš tai, kad per Liturgiją būtų sakoma, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas, dėl kurio kaltė tenka ukrainiečių aršumui. Sungaila ir Dauparas buvo atleisti, nes, apeliuodami į ortodoksijos tradiciją, kuri leidžia per Liturgiją minėti tik vietos vyskupą, atsisakė minėti karo garbintoją Kirilą. Jei, kaip teigia Amvrosijus, jis palaikytų Ukrainą ir nenorėtų būti rusų karo propagandos įrankiu, tikrai galima buvo atsisakyti tų kelių minėtų elementų. Bent jau tose trijose parapijose, kur to pageidavo patys klebonai.
Kuo neįtiko Vitalijus Mockus? Yra du paaiškinimai: reikėjo sustiprinti sielovadą arba smerkė karą Ukrainoje. Na, jei Amvrosijus geresnis sielovadininkas už Vitalijų, tai rusiška karo technika tikrai pranašesnė už NATO ginkluotę. (Sąmoningai pasirinkau nerangų palyginimą.)
Pasitraukti priversti Lietuvos ortodoksai (nežinau kiek jų galiausiai bus. Spėju, kad iki dešimties dvasininkų ir iki kelių šimtų pasauliečių.) buvo apkaltinti, kad slapta žvalgosi į Konstantinopolio patriarchą. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kas dar jiems belieka?
Nepamirškime, kad iki Naujųjų laikų stačiatikiai Lietuvoje priklausė Konstantinopolio patriarchatui. Maskvos patriarchatas pakankamai vėlai atsiskyrė ir tapo savarankiška bendrija. Dar svarbiau, jog tik Rusijai okupavus dalį Ukrainos ir Ukrainos ortodoksų bažnyčiai pakeitus pavaldumą nuo Maskvos prie Konstantinopolio, nutiko dar viena skaudi schizma, kai Maskvos patriarchas paskelbė Konstantinopolio patriarchatą esant eretikais. Būtent Maksva šiuo atveju buvo tikroji skaldytoja ir iki šiol egzistuoja asimetrija. Maskvos patriarchato nariai priimami kaip visaverčiai bendruomenės nariai Konstantinopolio patriarchato parapijose, bet ne atvirkščiai.
Panašu, kad toks jau Maskvos būdas – priešais paskelbti tiek Kijevą, Rusios miestų motiną, tiek Konstantinopolį, iš kurio kažkada priėmė krikščionybę.
Aprašiau tik nedidelį fragmentą. Dar derėtų paminėti tai, kad, po „reformos“, kuria esą buvo stiprinamos parapijos, atleidžiant lietuvius kunigus, per Kristaus įžengimo į Jeruzalę šventę šv. Paraskevės bažnyčia Vilniuje buvo uždaryta.
Tradicinės religinės bendrijos Lietuvoje turi nemažai mokestinių lengvatų ir, deja, neretai neatsakingai elgiasi su tais, kuriuos įdarbina. Netekęs savo pareigų kunigas kartu praranda ir pragyvenimo šaltinį. Ortodoksai paprastai turi gausias šeimas, kurios, kaip taisyklė, aktyviai dalyvauja parapijos veikloje. Pašalinus dvasininką, vyksta ir jo visos šeimos „išvalymas“ iš parapijinių struktūrų. Siūlau pasidomėti, kaip per pastarąją savaitę pasikeitė visų „skaldytojų“ artimųjų statusas parapijose.
Būtinai rašysiu ir apie kitus aspektus. Tai, kas vyksta, man labai svarbu, kaip krikščioniui, su liūdesiu žiūrinčiam, kaip tikėjimas „uždusinamas“ politikos. Man tai svarbu ir kaip politikui, kurio pareiga sergėti, idant, prisidengiant religijos skraiste, nekiltų grėsmės nacionaliniam saugumui.
Panašu, kad karinė invazija į Ukrainą jau dabar tapo „žemės drebėjimu“ toli už Ukrainos geografinių ribų ir labai įvairiose gyvenimo srityse. Patriarchas Kirilas, beje, dabartinę situaciją vaizduoja kaip tikratikių kovą su antikristu. Jis, be abejo, yra tikratikių vedlys. Man veikiau dabartinė situacija yra liudijimas, kad, kai krikščionybė remiasi ne Kristaus mokymu, o imperialistine politine ideologija, ji sugriūna iš vidaus. Ši griūtis kartais yra vienintelis kelias, idant vėl viskas būtų atiduota į tikro Išganytojo rankas.