Nėra tokios tamsos, į kurią negalėtų įžengti Dievas. Nėra tokių griuvėsių, kurių Jis negalėtų atstatyti. Tačiau Viešpats niekur nesiveržia per prievartą, bet kantriai laukia mūsų kvietimo. Jis tiki mumis net tada, kai patys savimi jau nebetikime, kai išsenka mūsų vilties, meilės ir tikėjimo atsargos. Šią nevilties ir atsiskyrimo nuo Dievo bedugnę tiksliausia vadinti Pragaru. Ne tiek Dievas, kiek mes patys save jam pasmerkiame, užsivilkdami baimę gimdančios nuodėmės šarvus, kurie neleidžia į mūsų gyvenimą patekti Jo meilės spinduliams. Patys atsiduriame būties sąvartyne.
Tik kryžius, egoizmą tirpdanti kančia gali pramušti nuodėmės šarvus. Kančia nėra savitikslė, ji turi vesti prie susitikimo su Dievu, drumzlino kasdienybės vandens perkeitimo į sekimo Juo vyną. Apie tai mums liudija Jobo kančių istorija. Jos pabaigoje Jobo neviltis virsta susitikimo su Viešpačiu džiaugsmu. Iki šiol aš tik ieškojau Tavęs ir stengiausi pasitenkinti tais gyvenimo trupiniais, kuriuos turėjau, o dabar esu neapsakomas turtuolis, nes Tave sutikau – šis Jobo gyrius yra Geroji Naujiena kiekvienam iš mūsų. Mes laikomės įsikibę į tai, ką turime, ir nuogąstaujame, kaip visa tai išsaugoti, vis pamiršdami, kad tai tik miglų migla, o gyvenimo pilnatvė atsiveria susitikime. Apie jį pasakoja keisčiausia Šventojo Rašto knyga – Giesmių giesmė.
Giesmių giesmė ir Šventasis Raštas
Šimtas septyniolika eilučių meilės lyrikos, priskiriamos išmintingajam karaliui Saliamonui, sutrikdo ne vieną Šventojo Rašto skaitytoją. Ilgai Bažnyčioje netilo ginčas, ar dera šiai meilės poemai būti Biblijos dalimi. Ji poetiška, originali, pulsuoja jėga, tačiau ar ji neįsiveržia anapus krikščioniškos pasaulėžiūros ribų, ar nesugrąžina stabmeldišką santykį su kūniškumu? Nemaža dalis krikščionybės apologetų paprasčiausiai ignoravo Giesmių giesmę. Kiti teologai stengėsi pabrėžti alegorinę, perkeltinę pasakojimo prasmę, esą čia paprasčiausiai turime matyti tik gilų dvasinį Jėzaus ir Jo sužadėtinės – Bažnyčios – ryšį. Tačiau visais amžiais buvo ir tokių krikščionių mąstytojų, kurie įžvelgė šioje poemoje svarbius Apreiškimo klodus. Šv. Popiežius Jonas Paulius II labai kritiškai vertino siekį ignoruoti erotinį Giesmių giesmės klodą. Ši meilės poema tapo popiežiaus išplėtotos kūno teologijos atramos tašku.
Tikrai nepretenduoju pasiūlyti savitą, išsamią Giesmių giesmės interpretaciją. Mano įsitikinimu, ši knyga pilna simbolių, daugiasluoksnė ir neaprėpiama, kaip ir dera pastangoms perteikti gyvenimo pilnatvę. Tenoriu atkreipti dėmesį į kelis Giesmių giesmės elementus.
Kaip rašė pirmaisiais krikščionybės amžiais gyvenęs teologas ir filosofas Origenas, kelias iki Giesmių giesmės yra ilgas. Pirmiausia Dievo tauta turi išsivaduoti iš Egipto nelaisvės ir pereiti Raudonąją jūrą. Po šio nuostabaus Viešpaties stebuklo, saugant savo tautą, jau galima giedoti šlovinimo giesmę. Tačiau iki pilnatvės dar labai toli. Dar reikia pereiti dykumas, atpažinti tiek lauktą Sužadėtinį, kovoti su Jėzaus vėliava, pereiti per Paskutinio Teismo išbandymą. Tik po viso to siela gali sužibėti visu grožiu ir giedoti ne paprastą, bet Giesmių giesmę. Nors ši poema yra tarp Senojo Testamento išminties knygų, tačiau tikroji jos vieta – greta Apreiškimo Jonui, kur dar kartą pasikartoja Viešpaties ir Dievo tautos santuokos vaizdinys. Tik įveikę ilgą tremčių, klajonių, kančių, nuopuolių ir pakilimų kelionę, mes prisipildome meilės giedoti Viešpačiui – ateik, Mylimasai.
Antra, būtent Giesmių giesmėje aiškiausiai atskleidžiamas Dievo planas žmonijai. Per Velyknaktį giedame apie tai, jog didis Viešpats, kuris Adomo ir Ievos nuodėmę perkeitė į Įsikūnijimo dovaną. Mums pažadėtas antrasis Kristaus atėjimas yra ne tiek apyskaitos reikalaujančio šeimininko, teisėjo, kiek Mylimojo sugrįžimas, kuris užbaigia istoriją. Pasaulis nėra sunaikinamas, jis pasiekia pilnatvę.
Mylimųjų šokis
Giesmių giesmėje yra tik du herojai ir dar būrelis nereikšmingų statistų. Sužadėtinis – pažadėtasis, išsiilgtas, vienintelis paguosti galintis Viešpats. Sužadėtinė – Dievo tauta, Bažnyčia, kita vertus, kiekvienas iš mūsų, įveikęs nuodėmingos baimės ir drungnumo pagundas ir trokštantis gyvenimo, kaip naktinis sargybinis trokšta aušros.
Poema prasideda nuo ilgesio motyvo. Sužadėtinė ištremta ir trokšta Mylimojo, kurio bučiniai ją gali atgaivinti, išgydyti visas žaizdas, atkurti gyvenimo džiaugsmą. Ji jau pažįsta Mylimąjį, yra patyrusi jo meilę ir neabejoja, kad tai yra gyvenimo pilnatvė. Kartu ji pripažįsta savo silpnumą ir prašo, kad Mylimasis ją prie savęs patrauktų savo pėdomis. Mylimųjų santykiui grasina karalius, bandantis suvilioti gausiomis dovanomis.
Sužadėtinė, kaip rašoma Giesmių giesmėje, yra juoda, supraskime, sutepta nuodėmių, bet, nepaisant to, ji graži Mylimajam, jis nė akimirkos nenustoja ją mylėti ir ilgėtis. Jis atvirai išpažįsta Sužadėtinei meilę, jis vilioja ją pasakojimais apie gyvenimo pilnatvę, kantriai laukia, kol Mylimoji grumiasi su savo bailumu, silpnumu, pagundomis. Mylimasis tiki, kad galiausiai Mylimoji pabus iš snaudulio ir jie susitiks.
Sužadėtinio meilė stipresnė už visas kliūtis, ir visa kūrinija ruošiasi džiaugsmingiausiam įvykiui – mylimųjų vestuvėms. Visa kūrinija jaučia meilės svaigulį. Telieka labai nedaug, artinasi kulminacija, tačiau dar ne visos kliūtys įveiktos. Sužadėtinė vėl užsnūsta ir negirdi, kaip Sužadėtinis beldžiasi į duris. Regis, ji buvo įveikusi pagundas, tačiau paskutinę akimirką išsigąsta, bijo prarasti save. Ji kartu ir trokšta atverti jam duris, ir bijo. Sužadėtinis nesiveržia per prievartą, ir tada Mylimoji pajunta didžiulį ilgesį ir sielvartą. Ji atveria duris ir bėga jo ieškoti. Sužadėtinei baisu, jog ji viską sugadino, kartu ji jaučia, jog Mylimasis jos nepaliko, kad jos laukia. Sužadėtinė išpažįsta ir dar vieną tiesą, kad ji pati tik klumpa ir bijo žengti į gyvenimo pilnatvę, tai suteikia jai drąsos prašyti Sužadėtinio pagalbos.
Tada ji atsikelia, išeina ir ieško jo liedama savo sielvartą ir susižavėjimą juo. „Taip, jis iš tūkstančio gražiausias. Be jo negalėčiau gyventi.“ Tuomet ji suvokia, kad jis niekur nepabėgo, bet yra jos širdies gilumoje. Ji nuo šiol žino, kur jį rasti – savo širdies dykumoje, į kurią taip bijojo įžengti.
Dabar jau jie drauge palieka dykumą – tikrąją tuoktuvių vietą – ir keliauja Karalystės link, į meilės svaigulį, liudydami, kad meilė stipresnė už mirtį.
Tai vienas iš Giesmių giesmės perskaitymo būdų. Suprantu, kad gali būti ir kitų, jog nesunku klupti ties erotiniais dialogais. Tačiau, pasak šv. Jono Pauliaus II, krikščionis neturi bijoti kūniškumo ir lytiškumo. Tai yra ne prakeiksmas, našta, bet dovana. Nepamirškime, kad blogis glūdi ne medžiagiškume, bet maište prieš Viešpatį ir kartu save. Mūsų kūniškumas tampa prakeiksmu, kai jis neveda į atsivėrimą kitam, mylintį savęs dovanojimą, kai trokštame ne pilnatvę teikiančio Mylimojo, bet turėjimo iliuzijos.
Antrasis Kristaus atėjimas
Verta Apreiškimą Jonui, kuriame plačiausiai aprašomas antrasis Kristaus atėjimas, skaityti kartu su Giesmių giesmės poema. Abi Šventojo Rašto knygos puikiai papildo viena kitą ir leidžia geriau suprasti žodžius, kurie tarsi užantspauduoja visą Šventąjį Raštą – Viešpatie, ateik.
Ateik, nes Tavo atėjimas – tai meilės išsiliejimas istorijoje. Tavo meilė užbaigia istoriją. Ji baigia ne nugarmėdama į katastrofų bedugnę, bet pasiekia pilnatvę Įsikūnijimo slėpinyje. Taip pat, kaip Tu buvai prikeltas, taip pat ir laikų pabaigoje bus iš nuodėmės jungo išlaisvinta visa Dievo kūrinija. Laukiu Tavęs, kaip išgelbėjimo, kaip to, kuris nušluostys kiekvieną ašarą ir nebebus daugiau prispaudimų. Mano kasdienybės negandose, kiekviename suklupime Tavo pažadas sugrįžti man suteikia jėgų keltis ir gaivintis viltimi.
Ateik, nes esame piligrimai, keliaujantys į Pažadėtąją žemę, Naująją Jeruzalę, kuri laikų pabaigoje nusileis į žemę ir bus Dievo tautos ir Mylimojo Jėzaus sutuoktuvių vieta. Tarsi Sužadėtinė Tavęs ieškome ir ilgimės, bet tik Tu gali atbaigti mūsų kelionę, įžengdamas į mūsų gyvenimo dykumas ir čia sunokindamas nuostabius sodus, ištirpdydamas baimę ir paikumą apie Tavo atėjimą galvoti kaip grėsmę.
Ateik, nes esi ta trūkstama nata, be kurios nesusidėlioja gyvenimo džiaugsmo melodija. Ateik į mūsų miglų miglas, į mūsų kančių istorijas, nes esame skirti Tau, o Tu – mums.