Seimo Rudens sesijoje bus svarstomas kolegos Eugenijaus Gentvilo pasiūlymas ginti žurnalistus, įvedant baudas už trukdymą žurnalistams atlikti savo profesinę pareigą. Po „maršiečių“ mitingo prie Seimo tai logiškas pasiūlymas.

Kita vertus, jis iškelia ir labai daug klausimų. Pavyzdžiui, ar kiekvienas žmogus, kuris dalinasi informacija su kitais, pateikia savo komentarus gali būti vadinamas žurnalistu? Ar socialinių tinklų įrašai gali būti prilyginti žurnalisto darbui? Pagaliau –  ar bet kuris tinklapis, kurio autoriai teikia norimą informaciją skaitytojams, jau yra žiniasklaida?

Situacija čia, mano galva, dar keblesnė nei visi bandymai atskirti „tikrą“ psichologą, psichoterapeutą nuo „imitatoriaus“. Išsilavinimo kriterijus šiuo atveju mažai gali padėti. Žurnalistikos studijos, net neabejoju, labai naudingos, tačiau jos tikrai nėra būtina sąlyga žmogui vadintis žurnalistu. Narystė kurioje nors žurnalistus vienijančioje organizacijoje?

Pastaraisiais metais vis labiau įsitvirtina sąvoka „nesisteminė žiniasklaida“, kuri esą yra alternatyva „parsidavusiems sistemai“ žurnalistams,  dirbantiems populiariuose portaluose. Ne, tai nėra nauja pilietinės žurnalistikos, menkai plėtotos Lietuvoje, nauja raidos pakopa. Labai dažnai tai platformos, kurios retransliuoja (pasivargindamos išversti į lietuvių kalbą ar ne) rusiškus informacinius srautus, kurie teka iš specifinių šaltinių, kuriems svarbu ne tiesos paieškos, bet norimų nuostatų formavimas.
Rugpjūčio mitingo metu šimtai susirinkusiųjų naudojosi telefono filmavimo kamera kaip ginklu. Suprantu, kad jie buvo įsitikinę, jog „sisteminiai žurnalistai“ juos kvailina ir norėjo turėti „tikrus liudijimus“.

Tačiau ir čia viskas komplikuota. Jau kitą dieną po riaušių gavau laišką, kuriame buvau apkaltintas melu ir manipuliacijomis. Jame buvo pateiktas fragmentas iš mano interviu LRT, kur pasakojau apie įkalinimą automobilyje. Šalia buvo pateiktas vaizdo siužetas, kaip išeinu iš Seimo, pasidairau, pasitariu su policija ir skubu link automobilio bei skubiai išvažiuoju. Matosi ir mitinguotojų grupelė, tačiau atokiai nuo automobilio.
Puikus manipuliacijos pavyzdys, nes įraše nėra užfiksuotas filmavimo laikas. Tai, kad aš išvažiavau tik antruoju bandymu, praėjus trims valandoms, kai visos riaušės persikėlė prie kito išvažiavimo iš Seimo. Tie, kurie filmavo, tai žinojo, tačiau jų tikslas nebuvo nešališkai perteikti faktus – jie norėjo „įrodyti“, kad esą „sisteminė žiniasklaida“ klastoja tikrovę.
Šioje situacijoje kyla klausimas – kaip kalbėti apie žurnalistų teisių ir pareigų harmoniją, kartu neužgniaužiant žodžio laisvės ir duodant atkirtį manipuliacijoms?

Ar įvairūs tinklapiai, kuriuose apstu sąmokslo teorijų, melagienos, sąmoningų falsifikacijų, raginimų kovoti su savo valstybe, yra žiniasklaida? Man jau daug metų kyla klausimas – ar toks žmonių „nuodijimas“, vykdomas „Respublikos“ leidinių grupės, yra žodžio laisvės apraiška?
Suprantu ir tai, jog ir mūsų populiariausiose žiniasklaidos priemonėse yra visko. Visi suprantame, kad orientavimasis į „klikus“ nuskurdino viešąją erdvę. Ar tikrai tai būtina žiniasklaidos priemonės finansiniam išsilaikymui? Man sunku atsakyti. Daugiau nei dešimt metų vadovavau Bernardinai.lt. Mes bandėme dirbti kitaip. Tiesa, žvelgiant iš dabarties pozicijų, būta ir klaidų, broko, net tam tikros arogancijos. Kita vertus, esu įsitikinęs, kad Bernardinai.lt tikrai praturtino viešąją erdvę. Tačiau išsilaikyti buvo nepaprastai sunku, nebuvo jokios galimybės pritraukti talentingiausius žurnalistus ir mokėti jiems padorų atlyginimą. Todėl tikrai negaliu savęs vadinti žiniasklaidos rinkodaros ekspertu.
Man labai gaila, kad Lietuvoje neliko tokių svarbių savaitraščių kaip „Veidas“, „Atgimimas“, neatsilaikė ir „Lietuvos žinios“. Tiesa, vis stiprėja Laisvės TV projektai, džiaugiuosi Nara.lt, tai, kad išlieka Bernardinai.lt.  Labai vertinu visas pastangas,  kurias deda LRT ar Verslo žinios. Norėčiau kiek kitokių Delfi, 15min, gerokai kitokio Lrytas, tačiau pritariu R. Barysui, jog Lietuvoje žurnalistai tikrai stengiasi tobulėti. Gal ne visada pavyksta, kažko pritrūksta.

Grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – žiniasklaida tai demokratinės visuomenės deguonis ir jo tiekimas turi būti vertinamas ir saugomas. Tačiau ar žiniasklaidos savitvarkos sistema iš tiesų veiksminga Lietuvoje? Ar derėtų ieškoti formalių kriterijų, kurie atskirtų žurnalistus nuo imitatorių, ar visgi bet kokie kriterijai griautų laisvės erdvę? Kita vertus, ar žmonės, pasivadinę žurnalistais ir reikalaujantys savo teisių, neturėtų atsakyti už savo veiklą, jei sąmoningai dalinasi melagienomis, kuria pseudo-istorijas?
Netikiu cenzūra. Tačiau turime drąsiau diskutuoti apie žurnalistikos misiją dabarties pasaulyje ir jos perspektyvas. Jei deguonis virs smalkėmis, demokratinė visuomenė paprasčiausiai uždus.