Yra toks dievotas interneto puslapis, kuriamas Vakarų Lietuvoje, kuris labai mėgsta skelbti Ramūno Karbauskio samprotavimus. Spėju, kad puslapio redaktorius nusprendė, kad svarbiausias „tikro“ kataliko bruožas – dabartinės valdančiosios daugumos kritika. Prieš kurį laiką čia ponas Ramūnas, kuris, kiek suprantu, turėtų būti vertinamas kaip vienas įtakingiausių „tradicinės šeimos“ gynėjų, piktinosi, kad dabartinė valdžia nesupranta, kad vaikai priklauso šeimai ir valstybė juos bando nacionalizuoti.
Paprastai nematau prasmės reaguoti į Naisių politinės pagonybės kūrėjo svarstymus, nes tektų ilgai persijoti iškreiptus faktus, tačiau, mano galva, svarbu, kad mums nebūtų primetamos klaidingos dichotomijos, kaip įvyksta keliant klausimą, kam priklauso vaikai, paliekant tik du atsakymo variantus: tėvams arba valstybei.
Mane nuoširdžiai stebina, kaip šiandien lengvai pamirštama didžioji transformacija, kuri žmonijos istorijoje yra susijusi būtent su krikščionybe, kuri apie žmogų kalbėjo taip, kad tai atrodė nepriimtina tradicinėms ikikrikščioniškoms visuomenėms. Būtent krikščionybė įtvirtino įsitikinimą, kad kiekvienas žmogus turi nelygstamą vertę ir orumą, kuri nepriklauso nuo jo socialinio statuso, lyties, fizinių ar protinių gebėjimų, amžiaus. Tik krikščionimis tapę Romos imperatoriai pagaliau kriminalizavo vaikžudystę, nes iki tol šeima galėjo elgtis su vaikais, kaip su savo nuosavybe. Net atsikratyti, jei pageidavo.
Istorijoje, deja, matome ir kitą tendenciją – nacionalizuoti vaikus. Ji aprašyta dar Platono „Valstybėje“ ir yra svarbi totalitarinio režimo prielaida. Tiesą sakant, tuo ir pavojinga pono Ramūno „teisybė“, kad esą šiandien vaikus bandoma paversti valstybės nuosavybe, nes, priėmus ją rimtai, kyla natūralus noras priešintis.
Šiandien viena iš demokratinės valstybės aksiomų yra tai, kad nė vienas žmogus negali būti kieno nors kito nuosavybė. Nesvarbu, ar valstybės institucijoje, ar religinėje bendruomenėje, ar šeimoje. Kiekvienas šeimos narys turi teises ir pareigas. Nei su vaikais, nei su pagyvenusiais tėvais negalima elgtis taip, kaip patogu, net jei tai neatitinka jų pamatinių poreikių.
Vaikas nėra šeimos nuosavybė. Nė vienas pilietis, nesvarbu, kokio amžiaus, nėra valstybės nuosavybė.
Tėvai turi tiek teises, tiek pareigas. Jie prisiima pamatinę atsakomybę vaiko auklėjime, ugdyme, priežiūroje. Tačiau ši atsakomybė nereiškia galimybės su vaiku elgtis bet kaip. Valstybė pripažįsta, kad šeima yra potencialiai palankiausia aplinka visiems šeimos nariams atsiskleisti, taip pat ir turi įsipareigojimą reaguoti, jei kurio nors žmogaus (nepriklausomai nuo amžiaus) gyvybė ar pamatiniai poreikiai atsiduria pavojuje.
Tiksliausiai valstybės ir šeimos santykius galima atskleisti, pasitelkus kalbos puoselėjimo analogiją. Kalba turi tiek turinį, tiek savo pavidalą, kurį pavadinsiu gramatika. Institucijos, kurios puoselėja kalbą, rūpinasi ne tuo, ką žmonės nori pasakyti, apie ką pasakoja, bet tuo, kad išliktų taisyklinga gramatika, kuri mums leistų susikalbėti.
Kalbant apie šeimą, šeimos stiprinimo politika nėra susijusi su nurodymais, kaip šeimos turi gyventi, kuo domėtis, kokie turi būti jų skoniai, pomėgiai, įsitikinimai. Tačiau kartu teigiama, kad šeima nėra vien bendro televizoriaus ar šaldytuvo sujungti žmonės, bet yra taip pat „bendrystės gramatika“, kurią dera puoselėti. Ji apima draudimą smurtauti, elgtis su kitu, kaip su daiktu ir t.t. Pavyzdžiui, mes turime teisę reikalauti, kad skyrybų metu tėvai nepaverstų vaiko „prizu“, dėl kurio kovoja, bet paties vaiko gerovė turi būti svarbiausias klausimas. Mes galime reikalauti, kad vaikas namuose nepatirtų smurto, būtų prižiūrėtas, jis būtų skatinamas ugdytis, lankyti švietimo įstaigą. Jei tėvai to nesugeba daryti, pirmiausia jiems turi būti suteikta pagalba tapti stipresniais tėvais.
Taip pat, kalbat apie šeimos ir mokyklos santykį, yra labai aiškios tėvų ir pedagogų teisės ir pareigos. Vaikų ugdymas nebūtinai turi patikti tėvams. Gyvename pasaulyje, kur vaikai neretai keičia tėvų mąstymą ir nuostatas, net labiau, nei tėvai jų. Svarbu, kad ugdymo procesas mokykloje būtų susijęs su „bendrystės gramatikos“ stiprinimu ir kad tai nebūtų kurios nors „privalomos tapatybės“ primetimas. Tačiau nepainiokime kalbėjimo apie įvairovę, kitoniškumo baimės tirpdymo su primetimu. Autentiškas ugdymas augina laisvę, o ne ką nors primeta.
Kam priklauso vaikai? Jie nėra kieno nors nuosavybė, tačiau tėvai ir valstybė turi pareigą padaryti viską, kad vaikas taptų atsakingu suaugusiu žmogumi, kuris pats gali priimti visus sprendimus ir, beje, įsisąmonina ne tik savo teises, bet ir pareigas tėvams, bei valstybei, kurioje gyvena.