Gyvename pamėklių įsigalėjimo laikais, kai sunku nubrėžti aiškią ribą tarp tikrovės ir nugrimuoto melo. Pamėklės (manau, kad taip tiksliausia į lietuvių kalbą verSti išpopuliarėjusį anglišką „fake news“) braunasi į visas sritis ir yra ne kas kita, kaip vienas iš „piliečių demokratijos“ virsmo „stebėtojų minios valdžia“ šalutinių efektų.
Socialiniai tinklai yra virtę tikra pamėklių industrija. Gyvenimas savame informacijos „burbule“ tapo neatsiejamas nuo „neapykantos valandėlių“ kitų „burbulų“ gyventojams. „Saviškių“ mentalitetas padeda išfiltruoti visus nepatogius klausimus ir vis labiau įtikėti savąja teisybe.
Negi nėra akivaizdu, kad JIE yra kenkėjai, parazitai, moka tik griauti, bet ne kurti? JIE klastingi, todėl turime būti budrūs ir griežtai reaguoti, kai mus bando įvelti į diskusijas, sukelti abejones. Mes juk turime tvirtų įrodymų, kad JIE nėra nuoširdūs, bet turi neabejotinos naudos iš to, kad gina būtent tokią poziciją. JIEMS moka žydai, masonai, liberalai, gėjai, Kremlius, Vatikanas, konservatoriai ar liberalai.
Kiek patikimi mūsų informacijos šaltiniai? Ar tikrai vien tai, kad kažkuris laikraštis, tinklaraštininkas paskelbė savo versiją, jau yra pakankamas pagrindas tai skelbti kaip neginčijamą tiesą? Šalin abejones. Viešumoje pasirodžiusi pamėklė labai greitai tampa „savo akimis matytu dalyku“ arba „iš visiškai patikimo šaltinio girdėta“ dogma. Kai ji pakartojama dar keliolika kartų, jau pradedama kalbėti, kad tokių įvykių yra net ne vienas, kad tai masinis reiškinys. Paskui jau draugiškai visas socialinis „burbulas“ pradeda rėkti – gaisras! –ir nebesvarbu, kas uždegė degtuką ir ar jis apskritai buvo.
Nuoširdaus susitikimo Kalvarijos bibliotekoje metu viena garbaus amžiaus dama netikėtai atvėrė širdį, kad ji jaučia nepakeliamą skausmą žinodama, kad „seimūnai“ organizuoja vaikų atiminėjimą. Pradžioje pagalvojau, kad ne taip išgirdau, nes iki tol daug kalbėjome apie tai, kaip lengvai įsijungiame į linčo teismus, ypatingai, kai tam nereikia jokių kitų pastangų, tik kompiuterio klaviatūros.
Moteris mandagiai paaškino, kad kalba apie Šakalienę, kuri esą kovoja prieš šeimas ir organizuoja vaikų grobimą. Bandžiau ponios pamėklę nusvilinti šypsena ir sakiau, kad pažįstu Dovilę ir ji tikrai turi kitų užsiėmimų. Tačiau moteris tvirtino, kad pati girdėjo, kad Dovilė, esą, gyrėsi, kad trylika metų kovojo, kad vaikus galima būtų atimti iš šeimų.
Bandžiau diskutuoti, aiškinti, ką veikiausiai Dovilė iš tiesų sakė. Net pateikiau galingą argumentą, kad tikrai nesu suinteresuotas ginti savo politinės konkurentės, bet nenoriu, kad konkuruotume tokiais būdais. Moteris nepatikliai lingavo galvą ir, kaip mačiau, pradėjo galvoti, kad veikiausiai ir aš susijęs su tais vaikgrobiais.
Nusišypsoti, o ne klykti, įsiklausyti ir neskelbti diagnozės, neskubėti smerkti ir būti ypač atsargiam, kai esi daugumos pusėje, nes lengva supainioti galią ir tiesą. Visa tai – partizaninis karas prieš pamėkles.
Ar pamėklių įsigalėjimo epochoje dar įmanoma rimta diskusija ir susikalbėjimas? Labai norisi atsakyti, kad taip. Tačiau tai ypač sudėtingas uždavinys, nes tenka konkuruoti su pamėklėmis – politikais, kurių tikslas – kuo garsiau rėkti, kuo labiau dramatizuoti situaciją ir hiperbolizuoti tikras ar net tik menamas grėsmes. Tokie politikai nesunkiai atranda pasekėjų. Stebėtojų demokratijoje pasipiktinimas tampa populiariausiu veiksmu. Na, o kai politikai – pamėklės dar turi energijos diriguoti pasipiktinusių, nusivylusių, suirzusių žmonių chorui, populiarumas garantuotas.
Tuo labiau, kad lengvai įsisuka ydingas ratas: žurnalistams patogu suteikti eterį politikams – pamėklėms, nes jų riksmas pritraukia auditoriją. Nemaža dalis politikų tai priima kaip žinią: platesnę auditoriją gali pasiekti tik klykdamas ar skelbdamas sąmokslo teorijas. Vieni stebėtojai, nosis priploję prie TV ekranų, rėkia kartu su rėksniais, kiti piktinasi tuo, kas rėkiama, ir galiausiai paskelbia, kad „visi jie ten tokie“.
Abiem atvejais pamėklės savo misiją įgyvendina – primeta mums visiems savąją darbotvarkę ar net parūpina medžiagos pasipiktinimui. Juk sukeltas visuomenės erzelis tik kaupiasi ir save reprodukuoja. Nieko tokio, jei pamėklių vėliau net viešai išsižadama. Jos jau atliko savo darbą – sujaukė diskusiją, nustūmė ją į pelkę, kur nėra į ką galima būtų atsiremti. Nežinau greito recepto, kaip galima pakeisti situaciją.
Be abejo, informacinis raštingumas kažkiek galėtų padėti. Kaip ir atsitraukimas nuo principo, kad tikslo galima siekti bet kokiomis priemonėmis, jei būtina, net ir tiražuojant patogias pamėkles. Dar padėtų didesnis rūpestis savo pareigomis, o ne piktinimasis tuo, kad JIE yra ne tokie, kaip mums norėtųsi. Tikrovė nėra nei labai patogi, nei dvispalvė. Tiesa, jos pustoniai ir unikalumas atsiskleidžia tik tada, kai joje dalyvauji, o ne tada, kai stebi ją tik per televizorių ar kompiuterį.
Motina Teresė, viena ryškiausių XX a. asmenybių, kartojo: „Net tada, kai tau atrodo, jog nieko negali pakeisti, nusišypsok ir įsitikinsi, kad net, regis, maži dalykai turi didelę galią“. Nusišypsoti, o ne klykti, įsiklausyti ir neskelbti diagnozės, neskubėti smerkti ir būti ypač atsargiam, kai esi daugumos pusėje, nes lengva supainioti galią ir tiesą. Visa tai – partizaninis karas prieš pamėkles. Mano įsitikinimu, tai vienintelis būdas išlikti tikrovės ir žmogiškumo pusėje. Nes vien per tą laiką, kol rašiau šį tekstą, buvo parašyti šimtai pamėkliškų anoniminių komentarų, kuriuose ką nors prakeikė, niekino, tyčiojosi, pateikė „tikrą informaciją“, kad JIE kelia mirtiną grėsmę Lietuvai. Kaip tvirtina vienas kandidatas į Prezidentus: „gana yra gana“. Jis turi galvoje ne karą pamėklėms, bet visų sietų, filtrų pašalinimą.
Beje, tolerancija, dialogas nereiškia pataikavimo klyksmams ar teiginio, kad visos nuomonės lygiavertės. Akivaizdu – mano nuomonė apie tai, kaip veikia lėktuvo variklis, nėra lygiavertė lėktuvo piloto ar mechaniko nuomonei. Kaip ir mano patarimas, kokį ėjimą šachmatų partijoje rinktis, tikrai nelygiavertis nuomonei to žmogaus, kuris neturi jokio supratimo apie žaidimo taisykles.
Yra toks Seimo narys, kalbantis labai greitai. Jis per minutę sugeba generuoti tokį srautą pamėklių, kad net galva paskausta. Dažnai pagalvoju, kad būtų puiku, jei jis savo energiją nukreiptų konstruktyvia linkme. Tačiau jo atsakomybė už žodžius tik menksta. Guodžia žinojimas, kad visi laikų pabaigoje atsakysime už kiekvieną ištartą žodį ir pamėklės išnyks, kaip šešėliai saulėje.
Labai norėčiau tekstą baigti viltingai. Tačiau puikiai suprantu, kad, net jei tunelio gale matosi šviesa, šiuo tuneliu gali tekti eiti ilgai ir kantriai.