Per Šv. Velykas Kūrėjas nusprendė, kad Danguje per ramu ir pasiėmė į savo glėbį sesę Nijolę. Dabar turime dar vieną užtarėją Danguje. Nenustygstančią, nenuoramą, nepailstančią.
Sesė Nijolė – žmogus, kurį labai mylėjau ir tuo pat metu ji daugybę kartų tiesiog vedė iš proto pareiškimais, veiksmais, iniciatyvomis.
Nežinau kito žmogaus, kuris būtų tiek pasilenkęs prie skriaudžiamo, silpno, stokojančio. Sesė Nijolė labai primena lietuviškąją Motiną Teresę. Taip pat ir tuo, kad visada šypsojosi, net kai jai buvo labai sunku.
Kiekvieną kartą, kai galėjau su ja pasikalbėti, jausdavausi kaip po nuostabiausių rekolekcijų. Ji buvo akivaizdžiausias liudijimas, kad Viešpats mūsų silpnume kuria savo jėgą. Nijolė puikiai mokėjo pralaimėti Dievui, todėl ir varė siaubą visiems sovietmečio budeliams ir parsidavėliams.
Pamenu, paklausiau jos, kaip reaguoja į tai, kad gyvena mažyčiame bute, kai tie, kurie ją sovietmečiu kankino, tardė, sugebėjo išvinguriuoti, aptekę privilegijomis ir turtais. Ji nuoširdžiai atsakė, kad meldžiasi už visus savo kankintojus, nes jie vargšeliai. Juk ji žino, kad turi mylintį Tėvą Danguje ir jaučiasi turtingiausiu žmogumi pasaulyje, o jie, kad ir kiek turtų gniaužtų saujose, gyvena baimėje ir neviltyje.
Kai kur nors važiuodavome kartu su sese Nijole, ji persižegnodavo ties kiekvienu kryžiumi ir vis čiauškėjo, kokia graži Lietuva. Nesu tikras, ar ji ko nors nekentė. Buvo žmonių, apie kuriuos kalbėjo piktai, priekaištavo, tačiau, jei jie būtų patekę į bėdą, pirmoji padėti skubėtų būtent Nijolė.
Buvo skaudu matyti, kaip sese bando manipuliuoti įvairūs politikai ir neaiškaus plauko veikėjai. Ji labai tikėjo žmonėmis. Gerai pamenu, kaip ji man įrodinėjo, koks iš tiesų yra nuostabus žmogus, nuteistas Medininkų byloje – jam ji net rinko pinigus.
Sesė Nijolė pasirašinėjo po įvairiausiomis peticijomis, gynė Petrą Gražulį, jaudindavosi, girdėdama istorijas apie tai, kaip esą griūna Lietuvos valstybė. Ne kartą ginčijausi su ja, bet ji tik sakydavo, kad viską daro iš meilės ir galėjau tik švelniai nusišypsoti, nes politiniuose reikaluose ji man priminė naivų vaiką, tačiau viską, ką darė, darė iš visos širdies. Niekada negalėjau ant jos supykti, net ir tada, kai ji rėždavo viešą kalbą, po kurios tie, kurie nepažinojo jos asmeniškai, sakydavo: „ji nukvako“.
Labai simboliška, kad sesė Nijolė iškeliavo pas Viešpatį Šventų Velykų naktį, kai jau varpai buvo paskelbę Prisikėlimą. Ji paprasčiausiai pabaigė jai skirtą kovą ir iškeliavo niekada nieko neišdavusi – svarbiausia, neišdavusi savęs.
Galvoje kirba spiečius įspūdingų istorijų iš sesės Nijolės gyvenimo. Tačiau kur kas svarbiau yra tas išlikęs meilės kvapas, kuriuo ji stiprino kiekvieną sutiktą.
Kai šiemet balsavome už tai, kad sesei Nijolei būtų skirtas Stulginskio žvaigždės apdovanojimas, pagalvojau, įdomu, ką vėl Dievo Žvirblelis iškrės. Ji nusprendė, kad laikas į mus visus pažvelgti iš viršaus. Sesė Nijolė ne kartą man sakė, kad Lietuva yra kankinių kraštas ir todėl mes esame nenugalimi. Dabartinėje grėsmingoje situacijoje toks atkaklus užtarėjas Danguje mums ypatingai svarbus.
Sesė Nijolė Sadūnaitė niekur nesitraukia, ji tik keičia savo veiklos sritį. Tikiuosi, kad Kūrėjas supranta ką daro, pasikviesdamas savo artumon tokią Meilės Vėtrą.