Žurnalistai, apžvalgininkai, tinklaraštininkai skundžiasi, kad jiems nuobodu, laukiant Prezidento rinkimų. Esą kandidatai galėtų labiau pasistengti, suintriguoti, duoti daugiau peno memams, anekdotams.

Primenu, jei kažkodėl pamiršote, renkame valstybės vadovą, kuriam, neduok Dieve, gali tekti priimti itin dramatiškus sprendimus pasaulyje, kur vėl susiformavo „blogio ašis“.

Rinkimai vyksta situacijoje, kai kasdien žūsta sesės ir broliai ukrainiečiai, Kinija grasina sukurti kraujo tvaną Taivane, teroristai, kaip priedangą, naudoja taikius gyventojus, o Kremlius skiria daugybę pinigų informaciniam karui Vakaruose. Tiesa sakant, visi matome tokio karo „pabūklus“ ir Lietuvos Prezidento rinkimuose.

Nė vienas kandidatas į Prezidentus, atkūrus Nepriklausomybę, neretransliavo Kremliaus propagandos taip tiesiogiai, kaip šiandien tai daro net keturi kandidatai. Tikėtina, kad Kremliui svarbiausia intoksikuoti Europos valstybių informacinę erdvę ir tie nuodai iš vidaus dar kurį laiką silpnins mūsų politinę bendruomenę.

Propagandistams mažiausiai rūpi, kad jų pasirinkti personažai didelės dalies visuomenės akyse atrodo apgailėtinai. Svarbiausia, kad jie „pristato“ nuodus ten, kur reikia. Na, o tai, kad pastaruoju metu vis aktyviau šaipomasi iš to, ką kalba Vaitkus, nurodomos Vėgėlės kvailystės, ironizuojama dėl Žemaitaičio greitakalbės ar piktinamasi dėl Mazuronio pataikavimo komunistinei Kinijai, tik geriau propagandistams. Visi šie kandidatai augina protesto „socialinį burbulą“, kuris turi absoliutų imunitetą kritiniams argumentams. Priešingai, veikia nuostata: jei „mūsiškius“ kritikuoja, tai tik įrodo jų tiesą, kurią kažkas bando nuslėpti.

Išbandomos net radikalios priemonės. Pavyzdžiui, savo „politinę sielą“ Vėgelei pardavęs Aurelijus Veryga dvi savaites iš eilės per Vyriausybės valandą kartoja melą, kurio esmė – Landsbergio šeima parduoda visą nuosavybę ir ieškosi namų užsienyje. Suprask, išprovokavo Kremlių, o dabar bėga. Melagiena, tačiau svarbu ją meistriškai „pasėti“. Paskui jau kiti Kremliaus valios retransliuotojai ją kartoja, pridurdami, kad tai informacija, neva paviešinta Vyriausybės valandos metu.

Vargu, ar šiandien įmanoma racionaliais argumentais keisti žmonių, kurių galvose ilgai diegtas chaosas, mąstymą. Kantriai ir atkakliai inventorizuoti visas melagienas ir propagandinius triukus svarbu, tačiau tai veikiau laikytina viešosios erdvės „išminavimu“, o ne realiu „kontrpuolimu“.

Beje, mes nežinome, kaip Kremlius ir jo sąjungininkai reaguos į tai, kad nepavyko užkardyti tokios svarbos JAV paramos Ukrainai. Galimos įvairios alternatyvos – taip pat ir komanda kuriems nors kandidatams trauktis, „perduodant“ savo potencialius rinkėjus nurodytam veikėjui.

Situacija tikrai nėra banali. Pripažinkime ir tai, kad ši rinkimų kampanija – bent jau ta jos dalis, kuri regima viešumoje, pavyzdžiui, kandidatų debatai – turi labai menką poveikį žmonių apsisprendimui. Džiugu, kai kandidatas, kurį remi, taikliai, šmaikščiai atskleidžia kurio nors konkurento dviveidiškumą, tačiau realiai tai nieko nekeičia.

Beje, Gitano Nausėdos populiarumo dinamika, regis, visiškai priešinga atskleistų jo „paslydimų“ skaičiui, puikiai parodo, kad turime rinkimus, kuriuose emocijos visiškai dominuoja prieš protą.

Šioje situacijoje svarbiausia užduotimi tampa ne „kitatikių atvertimas“, o „saviškių“ mobilizavimas. Aš negaliu pakeisti vyriškio, kuriam patinka slidūs Vėgėlės išvedžiojimai apie tai, kokia netikusi Lietuvos valdžia, nuostatos, tačiau galiu ir privalau pats ateiti į rinkimus ir paskatinti tai padaryti visus tuos, kuriems rinkimai „nuobodu“ ar „nesvarbu“.

Girdėjau argumentą, kad kandidatai patys turi labiau stengtis mobilizuoti savo rinkėjus. Puiku. Tik nepamirškime svarbiausio dalyko – gerokai svarbiau tai, kaip apginti ir auginti savo valstybę čia ir dabar, padarant viską, kas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, nei piktintis, kad mano remiamas kandidatas galėjo būti aktyvesnis, įtaigesnis.

Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu klausimą – ar nereikėtų įtikinti Dainių Žalimą, kad jis paremtų Ingridą Šimonytę ir taip sujauktume Kremliaus scenarijų? Labai seniai pažįstu ir gerbiu Dainių. Jam, kaip politikui, tai pirmieji rinkimai ir jis labai stengiasi. Tuo labiau, kad tuo pačiu kaupiamas politinis kapitalas Europos Parlamento ir Seimo rinkimams. Galbūt, jei Lietuvos politinė dešinė būtų vieningesnė, būtų buvę prasminga surengti pirminius rinkimus. Tačiau neplanuokime praeities, kurios nebepakeisime. Dabartinėje situacijoje svarbu kuo didesnei visuomenės daliai perteikti žinią, kad kiekvieni rinkimai – tai galimybė auginti valstybę ir absurdiška ja nepasinaudoti, o ne dūsauti, kad situacija galėjo būti kitokia. Laisvi žmonės neturi bijoti nepatogių situacijų, svarbiausia –nenustokime branginti savo laisvės.

Aš jau ne kartą rašiau, kad tvirtai remiu Ingridą Šimonytę. Nemanau, kad tai svarbu tiems, kurie turi kitokią nuomonę. Man svarbiau garsiai pasakyti – neapsigaukime ir nenuobodžiaukime.

Laikom Frontą.

p.s. neatlygintina politinė reklama.