Prieš kurį laiką Kremliaus kontroliuojamoje Rusijos žiniasklaidoje pasirodė keistas pokalbis su dviem žudikais, kurie išsiųsti kariauti Ukrainoje. Vienas nuteistasis – žudikas maniakas, kitas –žudikas kanibalas. Paklausti, kas paskatino juos iškeisti kalėjimo kamerą į apkasus fronte, jie sutartinai atsakė, kad svarbiausias jų tikslas ginti „tradicines vertybes.“
Pradžioje pagalvojau, kad ne taip perskaičiau. Deja, jie teigė būtent taip ir tokią poziciją žurnalistė traktavo pagarbiai. Akivaizdu, kad žodžių junginys, kurį labai mėgsta kartoti Vladimiras Putinas, taip pat ir dalis radikalių Lietuvos politikų, yra tapęs keista kuoka, kuri naudojama daužant visų nepatinkančiųjų galvas. Tačiau ką iš tiesų gina „tradicinių vertybių gynėjai“?
Aš pats labai vertinu tradiciją. Ne kartą sakiau, kad į žmones, institucijas, socialinius reiškinius reikia žiūrėti ne kaip į statiškus daiktavardžius, bet kaip į veiksmažodžius, kurie bręsta, keičiasi laike ir adekvačiai gali būti suprasti, tik praeities – dabarties ir ateities projekcijų dialoge. Mes niekada nepradedame nuo balto lapo ir naiviai pavojinga, kai socialiniai inžinieriai bando ideologiniais konstruktais pakeisti įvairiabriaunę ir daugiasluoksnę tikrovę.
Kitas dalykas – tradicija nėra uniforma, kurią visi užsivelkame. Tai veikiau bendra patirtis, tam tikra „dorovinė gramatika“, taip pat tai, kas atlaikė laiko išbandymus. Tradicija nėra sustingusi, ji veikiau primena upę, kuri turi savo vagą, kuria nuolat teka naujas vanduo.
Sutinku su tuo, kad demokratija gali veikti tik tada, kai egzistuoja vertybių pamatas, tvarūs piliečių įsipareigojimai, laisvės ir atsakomybės dermė. Atsakinga laisvė nėra patogi ir dažnai tenka pažaboti savo įgeidžius, o teisingi sprendimai tikrai ne visada patys populiariausi.
Plepėti apie vertybes ir stengtis, kad jos skleistųsi tavo gyvenime – labai dažnai yra savo esme skirtingi dalykai. Dažnai girdžiu, kai kuriuos politikus aistringai skelbiant, kad jis ar ji gins „tradicinę šeimą“, kaip svarbiausią vertybę. Ar tai reiškia, kad tas politikas suprato, kad santykiams su artimiausiais žmonėmis skiria per mažai dėmesio ir pastangų? Ar jis nori priminti svarbią tiesą, kad mes vaikomės mažiau svarbių tikslų, pamiršdami, kad bendrystė su artimiausiais žmonėmis yra būtent tai, kam prasmingiausia skirti didžiausią dėmesį?
Paradoksalu, bet „tradicinės šeimos“ gynėjai dažniausiai nori visai ko kito. Jie veikiau yra įsitikinę, kad turi teisę nurodyti, kaip geriausia gyventi kitiems, net jei pačių santykiai šeimose, švelniai sakant, yra komoje. Kai manęs klausia, ar aš už „tradicinę šeimą“, sutrinku. Aš gyvenu šeimoje, kuri netrukus jau turės trisdešimties metų tradiciją,ir man gera joje. Galiu santykius su žmona, dukra vadinti didžiausia dovana. Ar tikrai visada šeimoje elgiuosi brandžiai ir neįskaudinu kitų? Skaudu, bet ne. Tai suvokdamas, stengiuosi mokytis iš klaidų, niekada nebijau nuoširdžiai atsiprašyti, stengiuosi ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Ar jaučiu poreikį ar net pareigą kitiems paaiškinti, kaip jie turi gyventi? Nelabai suprantu, kodėl jie manęs turėtų klausytis. Tiesa, man buvo itin gera išgirsti iš sūnėno ir jo žmonos, kad jie mokosi iš mūsų šeimos, kaip džiaugtis bendryste.
Ar politinių institucijų sprendimai gali turėti įtakos santykiams šeimose? Taip. Nes bet kuri bendrystė yra kelionė, kurioje būna įvairiausių iššūkių. Labai džiaugiuosi, kad dabartiniai tėvai turi drąsos rinktis pozityvios tėvystės kursus, kreiptis į specialistus, nes nori būti kuo geresniais tėvais. Labai svarbu, kad šeimos turėtų galimybę gauti pagalbą, kai susiduria su tokiais išbandymais kaip sunki kurio nors šeimos nario liga, ekonominiai sunkumai, kad būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos abiem tėvams įsitraukti ir dalyvauti vaiko auginime, kad turėtume šeimai palankią infrastruktūrą, būtų galimybė derinti profesinę veiklą ir įsipareigojimus šeimai ir t.t.
Ar visa tai, ką išvardinau, turi kažką bendro su šūkiu – „ginkime tradicinę šeimą“? Kaip jau sakiau, mano požiūriu, kiekviena šeima yra unikali ir kuria savą tradiciją ir nėra kažkokios „tradicinės“ schemos, kurią privalėtume instaliuoti. Neabejoju, kad yra dalykai, kurie atlaikė laiko išbandymus ir jie gali būti vadinama tradicija, kuri gali padėti brandesnių santykių auginimui.
Kita vertus, tikrai nevaisingas požiūris „kaip radome, taip ir paliksime.“ Paprasčiausiai keičiasi pasaulis ir tam tikros socialinės praktikos, kurios buvo svarbios XIX amžiuje, šiandien jau tokios nėra. Privalome įsiklausyti ir į mokslinius tyrimus bei daugybę specialistų, kurie aiškiai sako, kad fizinės bausmės yra problemos gilinimas, o ne jos sprendimas. Taip pat ir tai, kad yra daug smurto pavidalų, kurių, dėl įvairiausių psichologinių traumų ar socialinių stereotipų, mes net nesugebame atpažinti kaip smurto. Tačiau, kai pavyksta iš to išsivaduoti, santykių žaizdos gali užgyti ir atsiverti nauja perspektyva.
Ką galvoju, kai du vyrai ar dvi moterys gyvena kartu ir vadina save šeima? Prisipažįstu, kažkodėl visiškai nesvarstau apie tai, kas vyksta kitų žmonių miegamuosiuose. Tikrai manau, kad visi jaustumėmės saugiau ir oriau, jei kiekvienas žmogus galėtų teisiškai saugoti savo santykius artimoje aplinkoje. Ar mano santykiams gali kelti pavojų, jei Jono ir Antano santykiai bus teisiškai reglamentuoti? Ne. Ar toks reglamentavimas nereikštų skatinimo santykiams, kurie vis dar trikdo dauguma visuomenės narių?
Pala, o tai, kad egzistuoja skyrybos, ar tai reiškia klastą prieš „tradicinę šeimą“? Beje, paradoksas, kad didžioji dalis politikų, kurie kovoja už „tradicinę šeimą“ yra išsiskyrę ar šiaip turi įvairius partnerius.
Tiesą sakant, turiu hipotezę, kad už „tradicines vertybes“ kitų žmonių gyvenime labiausiai kovoja tie, kurie nepatenkinti savuoju, jaučia sąžinės priekaištus ir galvoja, kad aršumas kitų žmonių atžvilgiu gali tai kažkokiu būdu „kompensuoti“.
Grįžtant prie santykių artimoje aplinkoje, pirmiausia turime kiekvienas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Ir dar – būti šeimos pusėje – tikrai nereiškia „pardavinėti“ „tradicines vertybes.“ Tai, kad apie jas kalba maniakai ir kanibalai, turėtų priversti mus susimąstyti, kad skambiais žodžiais dažnai pridengiamas elementarus empatijos, atjautos ir žmogiškumo trūkumas.