2021-11-30
Parašiau apie palaimintą Advento tuštybės iššūkį ir pradėjau galvoti – ką tai reiškia man šiandien ir čia, kur esu? Nėra didesnės pagundos, nei iš tuščiavidurių gražių žodžių pasisiūti sau šaunuolio drabužį ir tuoj pat nerti atgal – į varžytuves, kieno apdaras mielesnis Dievo akiai. Tačiau ar uždegta pirmoji Advento žvakė nėra pagalba pamatyti savąjį egzistencinį nuogumą?
Ištverti save ir nepabėgti. Atsisakyti būti kito gyvenimo ekspertu. Bent Adventui, bent socialiniuose tinkluose…
Mano iššūkis sau Advento laikotarpiui – dalintis tik tuo, kas sušildyta vilties šiluma ir leisti pailsėti vidiniam kritikui. Nesu tikras, ar pavyks. Neabejoju, jog ne kartą atrodys, jog tai beprasmiškas ir kvailas iššūkis, o mintyse zvimbs artima genialumui kritinė įžvalga, tačiau tebūna palaimintas Advento tuštėjimo metas. Viešpatie, suteik drąsos ir stiprybės priimti save mano unikaliame kelyje į savo dvasios Betliejų. Juk Tu sakai, kad turime leisti savyje gimti trapiam vaikui. Tik tada visai kitaip skambės Džiaugsmo himnas, kad turime tokį stulbinantį Dievą.
Kartą ūkininkas atėjo pas Budą patarimo. Kaip ir mes visi, jis turėjo problemų savo gyvenime ir manė, kad Mokytojas padės jam jas išspręsti.
– Man patinka tai, ką darau, bet tai ne visada lengva,– sakė ūkininkas Budai.
– Kartais būna sausros, ir viskas, ką pasėjau ir pasodinau, žūsta su šaknimis. Praėjusiais metais beveik mirėme iš bado. Kartais lyja per daug ir gaunu daug mažesnį derlių, nei tikėjausi.
Buda kantriai išklausė vyro skundus.
– Esu vedęs, – tarė vyras.
– Be jokios abejonės – turiu gerą žmoną… tiesą sakant, aš ją myliu. Tačiau kartais ji būna per daug irzli. Kartais man atrodo, kad esu nuo jos pavargęs.
Buda nusišypsojo ir klausėsi – vis dar tylus ir dėmesingas.
– Aš turiu vaikų, – atsiduso vyras, – jie yra geri vaikai, bet kartais man atrodo, kad jie nepakankamai gerbia savo tėvą. O kartais net…
Vyras vis kalbėjo ir kalbėjo, pasakodamas apie visus savo sunkumus ir rūpesčius. Galiausiai jis išseko ir nutilo, tikėdamasis, kad Buda ištars stebuklingus žodžius, kurie akimirksniu sutvarkys visą jo gyvenimą ir padarys jį tokį, kokio jis visada norėjo.
Vietoj to Buda ramiai ir lygiai pasakė: – Niekuo negaliu tau padėti.
Ūkininkas apstulbo.
– Visi mes turime problemų, – atsakė Buda, – mes visi turime tiek pat problemų, maždaug po 83, ir nieko negalime padaryti. Jei atkakliai bandysi išspręsti vieną iš jų, galbūt net pavyks, tačiau netrukus jos vietą užims nauja. Pavyzdžiui, vieną dieną tikrai neteksi artimo žmogaus. Be to, vieną dieną mirsi, kaip ir mes visi. Ar tai yra problema? Taip. Tačiau tai problema, kurios nei aš, nei kas nors kitas negalime išspręsti.
Ūkininkas įsiuto:
– Aš maniau, kad esi puikus mokytojas! – jis sušuko. – Maniau, kad galėsi man padėti! Kokia tada nauda iš tavo mokymų?
Buda jam atsakė:
– Galbūt mano žodžiai gali išgelbėti tave nuo 84-osios problemos.
– 84-oji problema? – paklausė ūkininkas. – Kokia 84-oji problema?
Buda atsakė: – Problema ta, kad tu nori neturėti jokių problemų.