Galima pagirti Bernardinai.lt, nes stengiasi perteikti įvairias nuomones apie tai, kas šiandien verda Lietuvos ortodoksų (stačiatikių) širdyse. Stengiausi įdėmiai perskaityti pokalbį su vyskupu Amvrosijumi, kuriame šis liūdi, kad dalis stačiatikių kunigų nusprendė būti politikais, o ne sielovadininkais. Prisipažįstu, labai įdėmiai perskaityti stengėsi sunkiai, nes vyskupo atsakymai atrodė tokie slidūs kaip grindys, ant kurių išpiltas aliejus…
Viena svarbiausių interviu minčių – viskas nevienareikšmiška ir nesikiškite į Lietuvos ortodoksų vidaus reikalus. Na, o originaliausia įžvalga – ne patriarchas Kirilas ir jo sekėjai politikuoja, bet tie kunigai, kuriems skauda dėl to, kas vyksta Ukrainoje.
Beje, ir prieš kelias dienas pasaulietinėje žiniasklaidoje pasirodžiusiuose Amvrosijaus svarstymuose šmėkštelėjo įdomi interpretacija, kad esą 2018 m. Konstantinopolio patriarchas paskelbė schizmą, skilimą, idant galėtų perimti globon Ukrainos bažnyčią…
Neketinu šiame įraše būti teisėju ar ekspertu kas yra autentiškas tikėjimas ir kaip turėtų plėtotis ortodoksų tradicija. Tačiau kelis faktus bei vertinimus noriu pateikti.
Pirma, Maskvos patriarchatas yra atsiskyręs nuo Konstantinopolio ir šis atsiskyrimas yra asimetriškas. Konstantinopolio patriarchato parapijose mielai priimami visi ortodoksai, tačiau Maskvos patriarchato parapijose tie ortodoksai, kurie pripažįsta Konstantinopolio patriarcho autoritetą, yra eretikai ir schizmatikai. Priežastis ne teologinė, dogminė, bet išskirtai politinė. Nes Konstantinopolio patriarchas drįso įžengti į „kanoninę“ patriarcho Kirilo teritoriją po to, kai, Kirilui laiminant, rusų kariai prieš aštuonerius metus siaubė Ukrainą. Natūralu, kad ukrainiečiams tai menkai siejosi su artimo meile ir autokefalinė Ukrainos ortodoksų bažnyčia atsisuko į patriarchą Bartolomėjų, idant galėtų tęsti sielovadinę veiklą. Kirilui tai suprato kaip smūgį savo autoritetui. Deja, labai dažnai atrodo, kad jis mano, kad krikščionis turi sekti ne Kristų, bet patriarchą, vykdantį Kremliaus valią.
Natūralu, kad Konstantinopolio ir Maskvos įtampa skaudi ir Lietuvos ortodoksams, kurie iš tiesų bandė išlikti atokiau politikos. Tačiau prasidėjo kruvina, klaiki invazija į Ukrainą. Ją netrukus palaimino ir net Kryžiaus žygiu pavadino Kirilas. Būtent šie veiksmai politizavo Maskvos patriarchatą. Dalis Lietuvos ortodoksų, nenorėdami griauti Bažnyčios vienybės, bandė ieškoti būdo kaip nenuslysti į politizuotą krikščionybę. Būtent todėl ir buvo siūloma grįžti prie tradicinės ortodoksams praktikos, kai per liturgiją minimas tik vietos vyskupas, bet ne patriarchas. Pastarąjį mini metropolitas savojoje liturgijoje.
Vyskupas Amvrosijus dvasininkų reakciją į klaikų karą, žudynes, prievartavimus įvertino kaip „politikavimą“. Tokiu atveju bet koks kalbėjimas, reagavimas į Kaino nuodėmę yra politikavimas, o diktatorių, kurie pradeda grobikiškus, brolžudiškus karus, laiminimas esą yra autentiška ortodoksija.
Matant tokią poziciją, veidmainiškai atrodo dabartiniai raginimai rengti Lietuvos stačiatikių bažnyčios eiseną, kurioje bus meldžiamasi už taiką. Atkreipkite dėmesį, kad kalbama apie „brolžudišką karą“ Ukrainoje, neminint, kad tai agresija ir yra aiškus kaltininkas. Panašiai galėtume sakyti, kad nevienareikšmiška, kas agresorius – Kainas ar Abelis. Jei pastarasis buvo nužudytas, tai veikiausiai buvo už ką.
Palieku vyskupo Amvrosijaus sąžinei visus kaltinimus, kad Sungaila ir Dauparas melavo, o Mockus užsibuvo kanclerio krėsle ir, regis, norėjo jame likti iki gyvenimo pabaigos. Beje, vienas ortodoksų mąstytojas yra parašęs knygą įspūdingu pavadinimu „Smulkios nuodėmės metafizika“. Jis tvirtina, kad „smulkios“ nuodėmės pačios destruktyviausios, nes jas lengviau ignoruoti. Pavyzdžiui, ne visos tiesos sakymas ar tam tikras faktų iškreipimas, pateikiant juos sau palankioje šviesoje. Norėčiau klysti, bet vyskupo Amvrosijaus kalbėjime man labai jautėsi „smulkus (kartais ir ne toks smulkus) falšas“.
Suprantu, kad mano poziciją veikia nusivylimas. Ilgą laiką tikėjau, kad Lietuvos ortodoksai (stačiatikiai) yra svarbi dvasinė jėga. Mačiau, ką daro Mockus, Dauparas, Sungaila. Mąsčiau, kad net ir dalis katalikų ortodoksų liturgijoje atranda sau itin svarbius dalykus. Džiaugiausi, kad ši Bažnyčia pakankamai vieninga ir nekils tokių problemų, kaip pas Lietuvos sentikius. Tačiau dabar turiu nusiimti „rožinius akinius“. Ypač liūdina labai pikti, aršūs komentuotojai socialiniuose tinkluose, kurie drabsto purvais tuos dvasininkus, kuriems dar neseniai pagarbiai bučiavo ranką.
Na, o pats groteskiškiausias dalykas – vyskupo Amvrosijaus „politikavimo“ ir artimo meilės sampratos. Puikiai žinau, kad vyskupui nėra sunku paimti į rankas Ukrainos ar bet kurią kitą vėliavą, paskelbti tokį pareiškimą, kuris politiškai korektiškiausias, tačiau visi šie gestai, vargu, ar kyla iš širdies. Kaip sakė rusas Stanislavskis: „neįtikina“.