Tai jau trečiasis tekstas tema – ką reiškia būti politiku ir kartu kataliku, rimtai vertinančiu savąją religinę tapatybę? Po pirmųjų dviejų sulaukiau kelių svarbių klausimų. Pirmiausia, ar nemanau, kad katalikui nederėtų būti kurios nors politinės partijos nariu, nes partiškumas neišvengiamai reiškia kompromisus su sąžine bei įsipareigojimą būti lojaliam partinei vadovybei, kuri paprastai rūpinasi daugiau galia nei tiesa? Kitas klausimas – kodėl neįsijungiau ir neišreiškiau savo pozicijos prieš kurį laiką Lietuvos viešojoje erdvėje virusioje diskusijoje apie „simuliakrinius krikščionis“, t. y. tuos viešumoje besireiškiančius veikėjus, kurie tik apsimetinėja, jog yra katalikai, nes tai yra konjunktūriškai patogu, kurie atsirenka iš Bažnyčios mokymo tik tai, kas jiems patinka, o kitką – ignoruoja?
Pirmąjį klausimą atidėsiu kitam kartui, o šiame rašinyje susitelksiu į klausimą apie „simuliakrus“. Nuo pat pirmųjų krikščionybės dienų atrodė labai svarbu apsibrėžti, kuris kelias iš tiesų reiškia sekimą Kristumi, o kurie tėra „apylankų“ paieška, kuri galiausiai tik dar labiau paklaidina. Taip atsirado „erezijos“ sąvoka. Ji kilusi iš graikiško žodžio, reiškiančio „žmogaus pasirinkimą“. Visi esame apdovanoti laisva valia, bet kiekviena dovana kartu yra ir išbandymas. Tad tikrai ne visi mūsų pasirinkimai veda Tiesos, Laisvės ir Gyvenimo link. Kaip kartojo apaštalas Paulius, labai svarbu, kad mes liudytume ne save, bet tikrąjį Dievą, kad nebandytume privatizuoti Jėzaus mokymo, bet nuolat išliktume atviri Jo kvietimui. Bažnyčia, kaip bendruomenė, išganymo kelio bendrija, yra tą atvirumą nokinanti erdvė. Kaip rašė žymus XX amžiaus katalikų teologas Karl‘as Rahner‘is, svarbu suprasti, kad kiekviena „erezija“ nėra laisvės erdvės plėtimas, tai veikiau jos susiaurinimas, užsisklendimas savajame teisuoliškume. Eretiko problema ne tai, kad jis esą nori atrasti „tikrąją“ ryšio su Kristumi formulę, bet tai, kad jis užsisklendžia nuo dialogo, nuo to atvirumo Šventajai Dvasiai, kuri yra vienintelis Bažnyčios gyvybingumo šaltinis. „Erezija“, kaip ir „buvimas nuodėmėje“, pati savaime atskiria ją išpažįstantį žmogų nuo „Dievo tautos“.
Beje, būtent todėl yra tokia skaudi ir tiek aistrų sukelia dabartinė diskusija Bažnyčioje apie tai, ar tie tikintieji, kurių santuokinė bendrystė suiro, ir kurie apsisprendė sudaryti naujas civilines sąjungas, gali priimti Eucharistiją, kuri, be kita ko, yra buvimo tikinčiųjų bendruomenėje, Dievo Pažade įsišaknijusios bendrystės šventimas? Tie teologai ir kardinolai, kurie griežtai sako „ne“ – taip elgiasi ne dėl to, kad jiems neskauda dėl tų santykių dramų, į kurias pakliūva tiek tikintys, tiek netikintys žmonės. Jie paprasčiausiai įsitikinę, kad yra tam tikri mūsų veiksmai, kurie patys savaime „ekskomunikuoja“ (pažodžiui – atskiria mus nuo bendrystės) Bažnyčios narį ir joks vyskupas ar net popiežius čia nieko negali pakeisti. Civilinės sąjungos sudarymas, esant gyvam sutuoktiniui, kuriam prie altoriaus duotas bendrystės iki žemiškos kelionės dienų pabaigos pažadas, pasak šių teologų, būtent ir yra vienas iš „ekskomuniką“ sukeliančių veiksmų. Šie teologai metė iššūkį popiežiui Pranciškui ir apkaltino jį, kad jis klaidina jam globoti patikėtą tikinčiųjų bendruomenę. Popiežiaus atsakymas, kaip jau tapo įprasta, maloniai nustebino. Pontifikas kritikų neapkaltino rengiant sąmokslą ar pasidavus Piktojo gundymui, jis pasiūlė ir toliau kalbėtis, diskutuoti, kartu ieškant tiesos.
Kai Bažnyčios gyvenime iškildavo situacijos, kai pradėdavo kilti nuogąstavimų dėl to, kad viena ar kita pažiūra, praktika atitinka katalikišką mokymą ir ginčai dėl to tapdavo tikrai aštrūs, būdavo šaukiami Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai. Paskutinis toks Susirinkimas įvyko XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Vatikane. Jis išsiskyrė iš kitų tuo, kad buvo aiškiai pabrėžiama, kad Susirinkimo tikslas nėra atsiriboti nuo kokių nors erezijų, Bažnyčios mokymo iškraipymų. Pirmą kartą Susirinkimas buvo šaukiamas kaip pastoracinis – keliant klausimą, kaip dabarties, pasikeitusiame, pasaulyje mums dera liudyti Gerąją Naujieną, darant ją visiems kuo suprantamesnę ir kartu nieko neiškreipiant? Labai svarbu ir tai, kad Vatikano susirinkimo metu, taip pat ir per po jo sekusius pontifikatus buvo pripažinta, kad institucinė Bažnyčia, atskiri katalikai istorijoje yra padarę nemažai klaidų ir viena iš jų buvo žmogaus laisvos valios ignoravimas, tikėjimą brukant per prievartą.
Kodėl tiek daug laiko skyriau šiam istoriniam ir teologiniam ekskursui? Siekiau parodyti du svarbius dalykus. Pirma, skirtingai nei bandoma įteigti pastaraisiais šimtmečiais, Bažnyčia visuomet buvo drąsių diskusijų ir tiesos paieškos vieta. Tik tiesa išlaisvina. Artimo meilė nėra pataikavimas kitam žmogui, bet mylinčios pastangos kartu eiti tiesos keliu. Be abejo, buvo laikotarpių, kai į institucinę Bažnyčią labiau įsimesdavo drungnumo ir galios pelėsis, tačiau būtent drąsa kelti klausimus, vėl ir vėl grįžti prie ištakų – prie Apreiškimo – padėdavo įveikti visas krizes.
Kita vertus, Bažnyčia niekada neskubėdavo nei pripažinti stebuklų, nei kanonizuoti šventųjų, nei smerkti eretikų. Visais atvejais Bažnyčia teikia pirmenybę išsamiam situacijos ir visų aplinkybių tyrimui, o paskui – pokalbiui, aiškinimuisi.
Na, o dabar persikelkime į tai, kas vyksta mūsų laikais Lietuvoje. Mano įsitikinimu, sveikintina, jei kas nors parašo kritinį tekstą, kuriame teigia, kad kataliko x pasisakymas ar veiksmai, kaip atrodo teksto autoriui, nedera su Bažnyčios mokymu. Toks įvardijimas – puiki proga mums visiems įdėmiau panagrinėti situaciją ir ją aptarti. Tiesa, kaip jau esu rašęs ankstesniame tekste, skirkime klausimus, kur yra daugiau vietos interpretacijoms, o kur nelabai yra vietos alternatyvoms. Pavyzdžiui, jei katalikas pareiškia, kad Eucharistija nesvarbi, kad jam nesvarbūs popiežiaus ar vietos vyskupo pasisakymai tikėjimo klausimais, kad jam Santuokos sakramentas atrodo atgyvena – visa tai iš tiesų yra teiginiai, kurie prieštarauja Bažnyčios mokymui. Prisiminkime, kad Lietuvoje aukščiausias pareigas užėmė politikas, kuris įvardijo save kaip kataliką, tačiau jam patarėjus parinkinėjo „aiškiaregė“, o jis pats buvo pasiryžęs vyskupus mokyti tikėjimo tiesų. Nenoriu jo vadinti „simuliakru“, tačiau man atrodo, kad tai buvo tipinis atvejis, kai katalikybę bandoma neleistinai politizuoti.
Viskas kur kas sudėtingiau, kai kalbama ne apie dogmas, bet apie tai, kaip konkrečioje situacijoje vaisingiausiai įgyvendinti artimo meilės priesaiką, kai praktikuojantys katalikai užima skirtingas pozicijas kultūros ar politikos klausimų atžvilgiu.
Man tikrai gaila, kad nesugebame brandžiai ir giliai diskutuoti apie aukštojo mokslo reformą; tai kokios Europos Sąjungos norime, jei apskritai norime; kaip geriausia padėti šeimoms, pasitelkiant Bažnyčios socialinio mokymo kategoriją? Deja, vietoj to bandoma inventorizuoti viešuosius intelektualus į „tikrus“ ir „simuliakrinius“ katalikus, pasirenkant kriterijų – „tikroji katalikybė“ yra tokia, kokia man labiausiai patinka. Natūralu, kad netrukus paskelbiamos paradoksalios išvados, kad tie, kurie gina „krepšelių“ sistemą aukštajame moksle, yra „simuliakriniai krikščionys“, kaip ir tie, kurie pasisako už federacinę Europos Sąjungą ar kritikuoja dabartinės Lenkijos valdžios politiką.
Man nepatinka tai, kuo dabar virto aukštosios mokyklos, yra daug dalykų, už kuriuos, mano įsitikinimu, derėtų griežtai kritikuoti ES biurokratus, tačiau tai tikrai nereiškia, kad tuos, kurie laikosi pažiūrų, kurios man nepatinka, aš turiu teisę vadinti „išdavikais“ ir „apsimetėliais“ krikščionimis. Nemanau, kad su krikščioniškumu ar pagoniškumu ką nors bendro turi klausimas – ar lietuviškuose pasuose galima naudoti visas lotyniškos abėcėlės raides. Nors teko girdėti, kad šis klausimas – testas kiekvienam „tikram katalikui“.
Visai neseniai išgirdau klausimą, kas man atrodo „tikresni katalikai“: „Pro Patria“ ar „Naujasis Židinys“? Deja, o gal veikiau – laimei, nesu kitų žmonių sielų „ekspertas“. Noriu tikėti, kad žmonės, kurie telkiasi aplink šiuos du skirtingus leidinius, nuoširdžiai ieško tiesos, o ne bet kokia kaina siekia įrodyti savo „teisumą“, nori sekti Kristumi, o ne rekrūtuoti Jį į savo barikadų pusę. Beje, ne kartą iš abiejų pusių girdėjau kaltinimus, kad esu per menkas krikščionis. Didele dalimi šie kaltinimai teisingi, nes tikrai be Viešpaties malonės iš karto prapulčiau ir tai, kad kažką pavyksta gero nuveikti, pirmiausia yra ne mano nuopelnas, bet Viešpaties dovana.
Kai mes pradedame klijuoti kitiems etiketes, atsiduriame pavojingoje puikybės zonoje, kurioje lengva pasiduoti iliuzijai, kad mes teisuoliai ir visi, kurie mus kritikuoja, yra „niekšai“ arba „parsidavėliai“. Sunku, bet labai svarbu išmokti būti dėkingam už kritiką, mokytis įsiklausyti į kito poziciją. Tikiu, kad galime išmokti ginčytis dėl idėjų, geranoriškai išsakyti kritiką ir nebandyti sumenkinti kitaip manančio.
Beje, psichoterapeutas Fritz‘as Perls‘as savo pacientams sakydavo: „Du kart du yra keturi, net jei tai pasakė mama.“ Atrodo paprasta, bet svarbi mintis – labai dažnai neišgirstame tiesos tik dėl to, kad ją išsako žmogus, ant kurio pykstame, kuriam esame priklijavę kokią nors etiketę.
Diskusijoje apie „simuliakrinę krikščionybę“ Lietuvoje nedalyvavau ne dėl puikybės. Paprasčiausiai tikros diskusijos ir noro kažką išsiaiškinti ten nebuvo. Labiausiai nenorėjau pasiduoti pykčiui ar azartui įrodyti savo teisumą. Tačiau negaliu sakyti, kad visi diskusijos tekstai man nebuvo naudingi. Jie tik dar kartą priminė Apaštalų darbuose išsakytą priesaką, kad, ypač viešam asmeniui, Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių. Taip pat ir dėl to, kad žmonės galiausiai vis vien ras kuo apkaltinti ir kuo pasipiktinti, o galutiniame Teisme teks stovėti Viešpaties, o ne „susirūpinusių krikščionių“ akivaizdoje.
Žurnalas „Ateitis“