Bičiulis paklausė – kaip toliau klostysis reikalai Seime? Galiu pateikti savo prognozę, tačiau, tikėtina, kad viskas bus iracionaliau ir keisčiau.

DABARTINĖ OPOZICIJA:

Opozicija yra kur kas labiau margaspalvė, nei pozicija. Čia yra ir Karbauskio „chebra“. Tai gausiausia grupė, bet turinti tendenciją mažėti, kaip ir jos reitingai. Ji bando „nulipdyti“ naują lyderį – Verygą. Ši grupė save suvokia kaip konservatorių antipodą (radikalią priešingybę), tačiau dėl išlikimo jai svarbu išlaikyti atstumą ir nuo kitų opozicijos grupių, nes jau kelintą mėnesį matoma tendencija, kad Skvernelio vadovaujama politinė grupė perima Karbauskio kauptą politinį kapitalą.

Dabartinėje situacijoje Karbauskio – Verygos kompanija, spėju, labiausiai norėtų pirmalaikių rinkimų. Paradoksalu, bet prasčiausias jai variantas – dabartinė opozicija perima valdžią ar lieka ilgalaikiame boikote, nes vis labiau tektų pripažinti Skvernelį kaip lyderį, o tai reikštų politinę eutanaziją. Todėl LVŽS metė kozirį – premjeru esą gali būti Veryga.

Antroji pagal skaitlingumą opozicijos grupė – Demokratų frakcija. Jos svarbiausias tikslas – kuo labiau būti dėmesio centre, vis labiau akcentuoti ekonominius klausimus ir įteigti rinkėjams, kad jie galėtų Lietuvai pasiūlyti didesnę gerovę. Anapus žurnalistų akiračio jie teigia, kad mielai baigtų boikotą, tačiau jiems reikia pasiūlymo, kuris padėtų „išlaikyti veidą“, neatrodyti silpniems. Kai tik pasirodo žurnalistai, demokratai stengiasi kalbėti sparnuotomis frazėmis ir labiausiai siekia pozicionuoti save kaip aktyviausią opozicijos dalį. Demokratams tinka bent keli variantai. Tačiau čia yra problema, kad juos apėmė azartas ir jie patys aktyviai degina tiltus. Gali būti, kad ilgainiui protesto elektoratas vėl pradės grįžti prie Karbauskio ar Verygos, nes Skvernelis niekuo nuo pastarųjų nesiskiria.

Trečioji grupė – „darbiečiai“. Jiems dabar labiausiai rūpi persidėlioti pozicijas, pasitraukus Uspakichui. Kova dėl lyderystės pakankamai intensyvi. Tačiau nė vienas darbietis negalės būti buvusio Boso klonu. Reiks kažką keisti. Prisiminkime, kai Mazuronis vyresnysis eksperimentavo ir jam baigėsi prastai. Ši grupė taip pat veržiasi prie žurnalistų. Tačiau, bent kol kas, nėra paprasta suprasti, kokią strategiją jie pasirinks. Reitingai rodo, kad Skvernelis sėkmingai pervilioja ir Uspakicho elektoratą. Taip pat vis dar nebaigta politinė kova su Pinskumi ir Pinskuviene. Boikoto situacija „darbiečiams“ leidžia gauti kažkiek dėmesio, tačiau labai greitai jie nebeturės ką naujo pasakyti.

Ketvirta grupė – socialdemokratai. Jos situacija paradoksaliausia, nes jie dabar bičiuliaujasi su tais, kurie visaip juos keikė praėjusią kadenciją. Grupė primena dvigalvį slibiną, kurio abi galvos niekaip nesutaria tarpusavyje. Nei žmogaus teisių, nei santykių su Kinija, nei santykių su kitomis politinėmis grupėmis klausimais. Socialdemokratams dabar nereikia nei pirmalaikių rinkimų, nei „valdžios ėmimo“. Jie jau susitelkė į Savivaldos rinkimus. Kita vertus, jie nenori būti „streiklaužiais“ ir bando visą energiją skirti kovos su infliacija ekonominiam paketui, nors patys puikiai supranta, kad ekonominė situacija, karas Ukrainoje neleis šių priemonių įgyvendinti. Bet jie galės sakyti, kad pasiūlė. (Panašiai, kaip su progresiniais mokesčiais, kuriuos socialdemokratai aktyviai prisimena, kai būna opozicijoje.) Būtent socialdemokratai labiausiai norėtų, kad boikotas pasibaigtų, tačiau jie nenori pirmieji ką nors daryti. Kažkiek pavargo ir nuo antros kadencijos opozicijoje.

Penkta grupė – Regionų frakcijos margumynas. Čia ypatingai daug „solistų“ ir jie puikiai atlieka „kiršintojų“ vaidmenį, nes nuolat rėkia, kad neatleis valdantiesiems. Žemaitaitis, Širinskienė, Valkiūnas, Gražulis, Pinskus ir dar Tomaševskio „chebros“ likučiai. Jie labiausiai norėtų „imti valdžią“, nes yra pasmerkti būti politiniais marginalais, kurie turi gaudyti „politinį vėją“. Pavyzdžiui, Širinskienei, pasitraukus iš didžiausios opozicinės frakcijos, akivaizdžiai trūko adrenalino, Žemaitaitis dabar gali jaustis pakankamai reikšmingas.

Visas šias penkias grupes vienija antipatija „konservatoriams“, kurią dar papuošia aršaus antiliberalizmo plunksnomis. Opozicija save suvokia, kaip „tradicinės“ Lietuvos sergėtoją nuo esą gąsdinančios sisteminės transformacijos. Kokią alternatyvą jie gali pasiūlyti? Nuoširdžiai pabandė surašyti būtinų ekonominių priemonių infliacijai pažaboti paketą. Klausimas tikrai aktualus ir rūpi žmonėms. Tačiau nepakanka pasakyti, kad norėtum, jog visi gyventų sočiau ir geriau. Kaip gerai pastebėjo Gintarė Skaistė, Vyriausybės parengtas antikrizinių priemonių projektas kur kas labiau orientuotas į žmones ir pajamų didinimą. Klausimas – kiek kainuotų opozicijos pasiūlytas „gelbėjimo planas?“ Milijardą ar daugiau? Tai reiškia, kad stabdom energetikos sektoriaus modernizaciją, inovacinius projektus, socialines programas ir bandom kažkaip išgyventi? Beje, Premjerė pasakė, kad yra pasiryžusi visą vasarą su opozicijos atstovais diskutuoti apie tai, kokių papildomų priemonių būtina imtis rudenį. Tačiau, kaip perspėja ekonomistai, nepridarykime bėdos, nes tai, kas gražiai atrodo kaip pažadai žmonėms, tikrovėje gali virsti skaudžia ekonomine krize.

KAS TOLIAU?

Atsiprašau, kad labai išsiplėčiau, aprašydamas, kaip matau situaciją. Dabar jau pereinu prie to, kas toliau?

Prezidento metinis pranešimas, spėju, kiek nuvylė opoziciją. Prezidentas atvirai nepasiskelbė jų lyderiu. Taip, kitą savaitę jie sulauks Šeimų maršo protestuotojų palaikymo. Tačiau, spėju, pamatysime, kad tie, kas įsivaizdavo esantys vandenynu, iš tiesų sumenko iki upelio. Tačiau jie galės atkreipti žurnalistų dėmesį, opozicijos atstovai galės „eiti pas žmones“.

Kiek suprantu, opoziciją kiek sunervino tai, kad šiandien buvo papildyta Teis

zės ir teisėtvarkos komiteto sudėtis. Dabar komitetas labiau atitinka bendras kvotas ir jo darbas yra apsaugotas nuo opozicijos blokavimo. Tikėtina, kad rytoj penki komiteto nariai, priklausantys pozicijai, turės daug darbo. Tai sumažins politinio boikoto žalą.

Taip pat labai svarbūs bus kitos savaitės plenariniai posėdžiai. Opozicija įsitikino, kad darbotvarkės „nulaužti“ nebepavyks. Valdantieji jau bus tam pasiruošę. Svarbiausias klausimas – ar valdantieji sugebės surinkti septyniasdešimt vieną parlamentarą posėdžių salėje? Kiek žinau, išvykusi turėtų būti tik Premjerė, kuri su labai svarbiu vizitu lankysis Berlyne. Kur kas sunkiau prognozuoti, kaip pavyks įveikti užpuolusias ligas. Aišku, skaudu, kad Užsienio reikalų komiteto pirmininkė, Užsienio reikalų ministras, Krašto apsaugos ministras turės atidėti labai svarbias komandiruotes, kuriose galėtų daug nuveikti ne tik vardan Lietuvos, bet ir dėl Ukrainos. Tačiau, jei opozicija nutarė veikti tokiu būdu, valdantieji privalo parodyti, kad dauguma reali. Priešingu atveju iš tiesų turėtume galvoti apie naują valdančiąją koaliciją arba priešlaikinius rinkimus. Abu variantai įneštų daugiau sumaišties, nei atšaukti svarbūs tarptautiniai susitikimai.

Nemanau, kad valdantiesiems derėtų pasiduoti opozicijos diktatui, t.y. atiduoti jai teisę sudaryti darbotvarkę, didinti valstybės išlaidas. Skirkime tikrai reikalingą realų dialogą nuo politinio šantažo, kuris labai pavojingas. Dialoge nugali abi pusės, šantažo atveju agresyvios pusės apetitas tik didėja ir šantažas tampa norma.

Labai svarbu, kad Seimo salėje visi jaustųsi išklausyti, kad visi suprastume – bendrai galime nuveikti daugiau, kad kritika gali būti konstruktyvi ir padeda tobulėti. Tačiau konstruktyvus darbas ir Seimo „susidvejinimas“ yra priešingi dalykai. Tuo labiau, kad protestuojama ne prieš kokį nors nestatutinį veiksmą, valstybei kenkiantį sprendimą, bet prieš tai, kad opozicijai neleidžiama perimti Seimo „vairo“. Panašų „dialogą“ siūlė ir riaušininkai: jūs sutinkate su mūsų sąlygomis arba mes kelsime sumaištį…

Spėju, kad didžioji dalis opozicijos mielai grįžtų, bet nežino, kaip tai padaryti „išsaugant veidą“. Manau, kad racionaliems opozicijos atstovams (tokių tikrai yra nemažai) reikėtų savęs paklausti, ar nejučiomis nepateko į Karbauskio-Žemaitaičio-Pinskaus scenarijų? Bent jau socialdemokratai kasdien tirpdo savo, kaip „anapus barnių“ esančios politinės jėgos įvaizdį. Šiandien jie yra protesto elektorato pusėje ir tai gali turėti jiems liūdnų padarinių per Savivaldos rinkimus, kuriuose konkuruoti labiausiai reiks būtent su kitų opozicinių jėgų elektoratu.

TRYS SCENARIJAI:

Liūdniausias variantas opozicijai: jie kitą savaitę vis dar boikotuoja, o valdantieji priima sprendimus, surinkę reikiamą kvorumą. Tai būtų opozicijos susinaikinimas.

Alternatyvus scenarijus: opozicija paskelbia, kad valdantieji suprato tikrąją opozicijos galią ir įsipareigojo elgtis kur kas pagarbiau. Civilinių sąjungų įstatymo projektas bus perkeltas į Rudens sesiją, nes elementariai per visą boikotą susijaukė darbo planai, taip pat valdantieji pažadėjo daugiau dėmesio skirti socialinėms ekonominėms problemoms, atsižvelgti į opozicijos pasiūlymus ateityje. Antradienio posėdyje jau dalyvauja ir opozicija. Galbūt dar balsuoja prieš darbotvarkę, kuo nors pasipiktina, bet po darbotvarkės patvirtinimo salės nepalieka.

Na, o liūdniausias variantas valdantiesiems, deja, mano manymu, ir visai valstybei: valdančioji koalicija nėra nei vieninga, nei ryžtinga. Dalis jos narių galvoja, kad svarbiausia susitaikyti su opozicija ir ramiai eiti vasaroti. Galiausiai valdantiesiems niekaip nepavyksta surinkti septyniasdešimt vieno balso per posėdžius ir tai reiškia, kad negalima priimti įstatymų paskutinėje –priėmimo –stadijoje, galima, geriausiu atveju, tik daryti pateikimus ir svarstymus. Šiuo atveju iš tiesų derėtų kelti klausimą – gal nebevargstame ir sutariame dėl pirmalaikių rinkimų? Taip, jie kainuos, atitrauks mūsų dėmesį nuo advokatavimo ir pagalbos Ukrainai, sumenkins sparčiai augusią tarptautinę valstybės reputaciją, tačiau turime priimti tikrovę, galbūt kitoks Seimas sugebės maloniai nustebinti.

Manau, kad už savaitės jau galima bus aiškiau pasakyti, kuris scenarijus iš pasiūlytų trijų aktualizuojasi.