Esu dėkingas broliams ir sesėms katalikams, kurie susirūpino, jog aš atmetu Bažnyčios mokymą, jog nesuprantu šeimos svarbos. Džiaugiuosi, kad rūpiu. Tiesa, būtų nenuoširdu sakyti, kad absoliuti dauguma „paprotinimų“ man. Neatrodo, kaip juodos katės paieškos juodame kambaryje, kuriame tos katės nėra.

I. Ar šeima svarbi?

Mano praktinis atsakymas buvo prieš beveik 27 metus, kai priėmiau santuokos sakramentą Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir niekada to nesigailėjau, abu su žmona likome ištikimi savo priesaikoms, pasakytoms Dievo akivaizdoje. Man labai sunku įsivaizduoti gyvenimą ar laimę be žmonos, dukros, tėvų, brolių ir jų šeimų.

Beje, lapkritį mano tėveliai turėtų švęsti šešiasdešimt metų, kaip gyvena pirmoje santuokoje, kurioje susilaukė trijų berniukų.

II. Ar susituokę žmonės geresni už nesusituokusius?

Nemanau, kad galima taip žmones rūšiuoti. Kiekvienas žmogus turi savo unikalų kelią. Man labai sunku suvokti celibato įsipareigojimo svorį, tačiau, tikiu, kad jis prasmingas tiems, kurie turi pašvęstojo ar kunigiško gyvenimo pašaukimą.

Darni šeima visada yra dovana. Tačiau neskubėkime – labai daug šventųjų gimė nedarniose šeimose. Jiems Viešpats turi savo planą.

III. Ar Bažnyčia turi keisti savo mokymą apie santuokos sakramentą, skaistumą ir celibato svarbą?

Aš priimu šį mokymą ir stengiuosi, kiek sugebu, jo laikytis, nes tikiu, kad jis skirtas ne man suvaržyti, o siekti laimės. Man atrodo skaudu, kai matau žmones, kurių santuoka nevirto laimingu gyvenimu kartu ir jie sudarė naujas civilines sąjungas, gal net brandesnes ir labiau pradėjo vertinti tikėjimą, tačiau negali praktikuoti sakramentu. Tačiau priimu tai. Taip pat, kaip ir priimu Bažnyčios mokymą, jog santuokos sakramentą turi priimti vyras ir moteris, būtent tu ir skirtingų lyčių nariai. Puikiai suprantu, kad Bažnyčios mokymas negali būti vėtrungė, kuri sukasi pagal naujų tendencijų vėją.

IV. Kas yra didžiausias pavojus šeimoms šiandien?

Turime labai grėsmingą statistiką, jog net pusė santuokų baigiasi skyrybomis. Vadinasi, žmonių bendrystė bankrutuoja ir tai skaudžiai sužeidžia visus šeimos narius. Turime šeimų, kurios formaliai išlieka, bet jose smurto ir kaltinimų daugiau, nei meilės ir solidarumo. Turime šeimų, kurioms reikia pagalbos iš šalies, nes jas sudarė žmonės, kurie dar nėra pakankamai psichologiškai brandūs prisiimti visą jiems tenkančią atsakomybę.

Šeimas griauna pašėlęs šių dienų tempas, vartotojiškumas, raginantis mėgautis trumpalaikiais malonumais, iškeliančios turėjimą virš buvimo.

Yra šeimų, kai vienišai mamai ar tėčiui labai sunku rūpintis vaikais – trūksta ne tik laiko, bet ir materialinių gėrybių. Yra šeimų, kurios bando atsigauti nuo priklausomybės sukelto skausmo ar kitų sunkių ligų.

Tačiau niekaip nesuprantu, kai sakoma, kad didžiausiu pavojumi šeimai šiandien yra gėjai, lesbietės, lyčių lygybės ir lygiateisiškumo gynėjai. Žmogaus teisių gynimo organizacijos, kurios kovoja su visomis neapykantos apraiškomis.

V. Ar tikrai mes turime rinktis tarp partnerystės ir šeimos?

Kaip katalikas, manau, kad mums reikalingas pagarbus dialogas Bažnyčioje su visais, taip apt ir su LGBT katalikais. Kaip politikas, manau, kad negalime piliečių skirstyti pagal jų tautybę, tikybą, fizinę galią ar seksualinę orientaciją.

LR Konstitucija nenumato, kad homoseksualūs žmonės galėtų sudaryti civilinę santuoką. Tikrai nesiruošiu agituoti keisti šį Konstitucijos straipsnį. Tačiau nesąmonė, jog jau daug metų Lietuvoje nėra teisiškai apibrėžta partnerystė, kuri minima mūsų Civiliniame kodekse. Todėl ir manau, kad Lyčiai neutralus partnerystės įstatymas yra ta priemonė, kuri leidžia užtikrinti saugesnį ir oresnį gyvenimą visiems, kurie negali ar nenori sudaryti santuokos, tačiau niekaip nėra keičiama santuokos samprata.

Per pastaruosius metus daug kartų klausiau – kaip tai, kad Jonas su Sauliumi sudarys partnerystę gali sugriauti mano ir Vaidos šeimą, kelti grėsmę mūsų tarpusavio įsipareigojimas, kurie patvirtinti sakramentu? Du atsakymai buvo kažkiek prasmingi. Pirma – partnerystė pernelyg panaši į šeimą. Na, jei mes manome, kad šeima yra gėris, tai natūralu, kad, kurdami partnerystės įstatymą, mes turime rūpintis partnerių gėriu, o ne sąmoningai sudaryti jiems kuo nepatogesnes sąlygas. Jie net gali vadinti save šeima, bet aš, kaip katalikas, manau, kad šeima neatsiejama nuo santuokos sakramento, bet, aišku, kiti gali turėti kitokią nuomonę.

Kitas argumentas – nors Partnerystės įstatyme nenumatyta įvaikinimo galimybė, tačiau partneriai ilgainiui gali pradėti to reikalauti. Sutikime, kad tai jau visai kitas klausimas, nei šeimos ir partnerystės santykiai. Šiandien įsivaikinti gali ir vieniša moteris ar vyras. Galime rimtai apsvarstyti įsivaikinimą, norint nepakenkti vaikams. Tai rimta diskusija, Tačiau nepamirškim ir to, kad jau šiandien nemažai vaikų auga su mama ir jos drauge ar su tėčiu ir jo draugu. Partnerystė to niekaip nei pakeis, nei paskatins.

VI. Ar tikrai katalikai turi mažiau teisių, nei homoseksualai?

Taip pareiškė vienas profesorius, kuris dabar populiarus. Įdomu, jog jis tikrai išmano logiką ir supranta, kad toks lyginimas visiškas absurdas vien dėl to, kad katalikas gali būti kartu ir homoseksualas. Visiškai sutinku tik dėl to, kad yra homoseksualių asmenų, kurie pikti ir turi daug tūžmasties katalikų atžvilgiu. Niekaip negaliu tam pritarti, nes pykčiu kovojama prieš pyktį. Tačiau pripažinkime, kad šiandien Lietuvoje, kaip parodė Pride eitynės, tenka ginti homoseksualius žmones nuo išpuolių, o ne visuomenę nuo homoseksualių žmonių išpuolių.

VII Baigiamoji pastaba

Katalikų Bažnyčios Katekizme sakoma, kad homoseksualumas savaime nėra nuodėmė, tačiau homoseksualūs žmonės raginami rinktis skaistumo kelią, nes homoseksualūs lytiniai santykiai yra objektyviai netvarkingi. Šią nuostatą žino dauguma Lietuvos katalikų, tačiau šalia yra ir kitas sakinys:

Su homoseksualiais asmenimis privalome elgtis pagarbiai, su užuojauta ir taktu, vengdami kaip nors netinkamai juos atstumti (str. 2358)

Aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad būtent ir laikausi Katekizmo nuostatų. Deja, labai dažnai atrodo, kad broliai ir sesės heteroseksualūs katalikai mano, kad dėl savo nuopelnų, o ne Viešpaties malone, meile ir gailestingumu visi mes gelbėjami.