Sirgti karantino metu ir ne koronavirusu, bet būti parblokštam aukštos temperatūros – tai tarsi būti karantine kvadratu. Lauki, kovoji prieš ligą ir svajoji grįžti pagaliau į bendruosius karantininio laukimo apkasus.

Kita vertus, tikrai prasminga, kai tenka savaitei atsiraukti nuo socialinių tinklų ir jų kovų. Supranti, kad socialiniame tinkle – tarsi kokioje ‚muilo operoje“ – nesvarbu į kurią „seriją“ grįžti, siužetas praktiškai nesikeičia.

D. Kepenis ir toliau įrodinėja, kad koronaviruso epidemija – tik kiek pavojingesnė už slogą ir didžiausia klaida – leisti tiek pinigų skiepijimui, apsaugos priemonėms, testavimui, gydymui ligoninėse. A. Veryga pasakoja, kad niekada nemėgo jokių draudimų ir tikėjo žmonių sąmoningumu. R. Karbauskis bando sukelti karo liepsnas tarp TS-LKD ir Prezidento, vadindamas tai konstruktyvaus oponavimo standartu.

A. Jokubauskas žada kurti naują Sąjūdį… Tad telieka laukti, kol V. Radžvilas atras už ką jį ekskomunikuoti. Pro Patria, beje, jau spėjo ekskomunikuoti ir jėzuitą Jamesą Martiną, katalikiško žurnalo „America“ redaktorių ir teologą, nes jis „ne taip“ kalba apie LGBT, ragina statyti tiltus, o ne sieną.

Premjerė Ingrida Šimonytė toliau kantriai aiškina, kad Vyriausybė karantino lengvinimo ar griežtinimo planus visuomet koreguoja, atsižvelgdama į koronaviruso šėlsmo tendencijas, todėl, kuo sąmoningiau laikysimės karantino, tuo greičiau jis taps nereikalingas. Tačiau ponia Rūta Vainienė tvirtina, kad „dėl kažkokių papildomų trijų šimtų susirgimų padidėjimo keisti atlaisvinimo planus – nepadoru“

Ar dar prisimename, kad Lietuvoje vyksta karas prieš pandemiją? Karo sąlygomis tenka kęsti suvaržymus, labiau saugotis ir ieškoti sprendimų situacijoje, kurios negali iki galo prognozuoti. Panašiau, jog situacijos rimtumo įsisąmoninimą daug kam užgožia mantra „nusipelniau gyventi patogiau“. Na, o mirčių statistika – tai tik skaičiai, o ne žmonės, ar ne? (Girdėjau pasakojant, kad Šalčininkų rajone vakcinavimas suintensyvėja, kai kuris nors vietinis gyventojas numiršta nuo koronaviruso. Tik tada, bent jau kaimynai, patiki, kad reikia kažką daryti.)

Suprantu, kad keistai atrodo žmonių įkalbinėjimas vakcinuotis, kai yra daugybė žmonių, kurie mielai tai darytų, bet dar neturi tokios galimybės. Tačiau sprendimas pirmiausia rūpintis silpnesniais, o ne apsukriausiais, yra esminė valstybės moralinė žinia, jog norime būti tikra bendruomene, o ne gyventi pagal principą „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.“

Tikiu, kad balandžio mėnuo gali tapti persilaužimu, jei iš tiesų įrodysime, kad turime jėgos dalyvauti Vakcinų olimpiadoje ir skiepijimo tempai pranoks Covid-19 plitimo greitį.

Et, jei aš būčiau A. Dulkio vietoje, tai pirmiausia skiepyčiau… Kaip paprasta būti kito žmogaus darbo ekspertu. Beje, kai žiūriu krepšinio varžybas, man taip pat pradeda atrodyti, kad kur kas geriau už trenerį žinau, kurį žaidėją dabar būtina leisti į aikštę. Kuo mažiau žinai, tuo tvirčiau jautiesi viską žinąs.

Krizės atskleidžia žmonių gerąsias ir blogąsias savybes. Taip pat ir mūsų atjautos lygmenį. Gyvenimas yra per daug trapus ir unikalus, jog jį verta būtų iššvaistyti piktinantis. Ar girdėjote, jog netrukus galėsime džiaugtis tikro pavasario orais?