Nesu Tomo Vilucko redaguojamo leidinio „Laikmetis“ entuziastas. Tačiau esu tikrai dėkingas, kad Tomas priminė svarbų faktą. Diskusiją, kuri grasino apriboti religijos laisvę ir supainioti „pasaulietinės“ ir „ateistinės“ valstybių sampratas.
2002 m. Ateistų ir agnostikų racionalistų sąjungos narė Soile Lautsi kreipėsi į Italijos teismą prašydama, kad mokykloje, kurioje mokosi jos vaikai, būtų nuimti visi ant sienų kabantys kryžiai. Moteris tvirtino, kad religiniai simboliai mokykloje emociškai trikdo vaikus, taip pat jiems primetama viena religinė tradicija, o tai jau pažeidžia valstybės pasaulietiškumo principą. Byla ilgai keliavo iš vienos instancijos į kitą, kol galiausiai ieškinys buvo atmestas. Tada Lautsi kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre.
2009 m. buvo paskelbtas šio teismo sprendimas, jog Lautsi reikalavimas teisėtas. Ir ne tik jis turi būti įvykdytas, bet moteriai Italijos valstybė privalo sumokėti teismo išlaidas bei išmokėti moralinę kompensaciją. Toks sprendimas sukėlė didžiulę nepasitenkinimo audrą ne tik Italijoje, bet ir didžiojoje Europos dalyje. Tuomet klausta, ar tai viena vakarietiško Edipo komplekso apraiškų, kai nesirinkdami priemonių bandome nutraukti bet kokias sąsajas su krikščioniškomis ištakomis.
2011 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (Tomas nurodo, kad metais anksčiau, tačiau tai neesminis dalykas) pakeitė anksčiau priimtą sprendimą ir paskelbė, kad kiekviena valstybė pati gali apsispręsti dėl religinių simbolių mokykloje. Bent jau tol, kol jie „pasyvūs“. Ši keista sąvoka reiškia, jog ant sienos kabantis kryžius pats savaime nėra niekieno religijos laisvės pažeidimas, bet veikiau tradicijos, turėjusios didžiulę įtaką italų ir kitų Vakarų tautų istorijai ir tapatybei, atšvaitas. Tiesa, jei kryžius imamas naudoti religinei propagandai, pradedamos pažeisti kitų religinių tradicijų atstovų teisės, jo buvimas mokyklos erdvėje tampa nepateisinamu.
Pažvelkime į argumentus, kuriais buvo grindžiami skirtingi teismo sprendimai.
2009 m. vienu svarbiausiu vadintas argumentas, kad valstybinėse mokyklose turi būti ugdomas mokinių kritinis mąstymas ir jiems suteikiama galimybė racionaliai apsispręsti, kuri pasaulėžiūra jiems artimiausia. Religiniai simboliai mokykloje esą gali būti traktuojami kaip spaudimas. Teisėjai taip pat pareiškė, jog nemato galimybės, kad su katalikybe siejamas kryžius galėtų kaip nors padėti ugdyti toleranciją ar pliuralizmą.
Teismas atmetė Italijos vyriausybės argumentaciją, kad kryžiaus buvimas niekaip neįpareigoja mokinių rinktis ar nesirinkti kokių nors religinių pažiūrų, kad mokinys gali nekreipti į šį simbolį jokio dėmesio ir nuo to nepriklausys jo vertinimas.
Teismo sprendimo kritikai priekaištavo, jog teisėjai privilegijavo laisvę nuo religijos, sekuliarizmą. Kryžiaus nebuvimas mokykloje esą taip pat gali būti traktuojamas kaip ateistinės pasaulėžiūros išraiška, kuri žeidžia religingų vaikų įsitikinimus. Taip pat buvo teigiama, kad tikrasis pliuralizmas ir pagarba kito žmogaus įsitikinimams gali būti ugdomi tik skirtybių susitikimuose, o ne tolerancijos parodijoje, kai esą dėl pagarbos skirtybėms jos visos pašalinamos iš mūsų akiračio.
2011 m. Europos Žmogaus Teisių Teismui svariausias atrodė argumentas, kad joks teismas negali ignoruoti istorijos ir kultūros visumos. Nebylus kryžiaus buvimas ant sienos nėra nei prievarta mokinių jausmams, nei kliūtis tėvams auklėti vaikus pagal savo religinius įsitikinimus. Tai pagarba toms vertybėms, kurios leidžia mums šiandien diskutuoti apie laisvę, žmogaus orumą, toleranciją.
Teismas pripažino, kad kultūra ir istorija turi didelę įtaką valstybės teisinei ir politinei kultūrai. Teisėjai pabrėžė, kad kiekvienai valstybei turi būti palikta galimybė pačiai apsispręsti dėl religinės kilmės simbolių, atlikusių svarbų vaidmenį tautos gyvenime, kultūros pavelde, buvimo mokyklos erdvėje. Tai reiškia, jog ir kryžių pašalinimas iš mokyklos, siekiant pabrėžti valstybės pasaulietiškumą, neprieštarauja tikėjimo laisvės apsaugos principui. Tačiau tai nėra būtina, nes pasaulietiškumas nepaneigia istorijos, bet iš jos semiasi gyvybingumo.
Ateistinėje valstybėje nepriimtinas gali būti ir Rūpintojėlis, pastatytas prie kelio, ir viešumoje per šv. Kalėdas demonstruojama Prakartėlė, net ir sveikinimas šv. Velykų proga.
Atimti krikščionybės ženklus iš Vakarų civilizacijos – neleistina, neteisinga, nes tai būtų tiesos iškraipymas. Visiškai sutinku, kad neleistina, neteisinga šiuos ženklus, simbolius primesti kitiems, nevalia sulieti religijos ir valstybės. Kita vertus, mes aiškiai turime pasakyti, jog norime gyventi pasaulietinėje, pliuralistinėįe valstybėje, kur turime kovoti, kad nė viena nebūtų nutildoma. Tačiau pliuralistinė valstybė jokiu būdu nereiškia: bežadė, nutildyta, ignoruojanti savo šaknis.
Tomas Viluckas priminė, kad kai dėl Lautsi ieškinio buvo balsuojama Strasbūre Didžiojoje kolegijoje, kurią sudaro septyniolika teisėjų, net penkiolika balsavo už Lautsi ieškinio atmetimą ir ti du – „už“. Tarp jų ir dabartinė kandidatė į Konstitucinio Teismo pirmininkus D. Jočienė.
Aišku, ji tikrai turėjo tokią teisę ir galima gerbti jos pažiūras. Kita vertus, nesinorėtų, jog Konstitucinio Teismo pirmininkas laikytųsi „sekuliaristinės“ pozicijos. Nes tokia pozicija, deja, galiausiai veda į paternalizmą ir visų grupių teisių sumenkinimą. Todėl noriu iš karto pasakyti tiems, kurie, dažniausiai teisėtai, kritikuoja Bažnyčią už norą dominuoti – sekuliarizmas tikrai nėra deramas atsakymas, rūpinantis žmonių teisėmis. Nes galiausiai jis viską suveda į galios logiką. O mums daug svarbiau išlikti pliuralistine pasaulietine valstybe ir tai reiškia, jog turime kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų teises.