Peter Kreeft kartojo, kad didžiausias mūsų priešas yra kokia nors žmonių grupė, bet PIktasis Gundytojas, kuris vis beria melo dulkes mums į akis ir širdis, taip pat puikybė ir teisuoliškumas, graužiantys iš vidaus.

Šios gairės nėra paprasta laikytis, nes pykdo žmonės, sakantys netiesą ar patiekiantys Gerąją Naujieną pykčio ir baimės padaže. Tačiau, patikėkit, puikiai žinau, kad esu silpnas ir klystantis,

Kita vertus, nenorėdamas nieko smerkti, bet siekdamas perspėti, paskatinti susimąstyti, noriu papasakoti ir tai, kaip viskas atrodo, žvelgiant į mano perspektyvos.

Štai Juozas Dapšauskas, Ramūnas Aušrotas ir visas tuntas krikščionių manosi turintys dovaną matyti, kas vyksta kitų žmonių širdyje. Jiems net į galvą neateina, kad aš galiu turėti savo nuomonę, kuri, jų vertinimu, yra klaidinga. Ne, jie rašo ir rašo, kad aš kažkam už kažką atidirbinėju. Gerbiamieji, kiekvienas vertiname pagal save. Tačiau netikiu, kad jūs kam nors atidirbinėjate. Spėju, kad nuoširdžiai ginate savo poziciją. Tikrai esate tiek intelektualiai pajėgūs, jog galėtumėte kritikuoti mano poziciją be diagnozių man. Aš prie diagnozių jau pripratau, bet kam jums save griauti?

Brangūs kritikai, ar jums neateina į galvą, kad krikščioniškiausias bendravimo būdas yra dialogas, kuriame bandoma įsiklausyti į kitą, kalbėtis, o ne instrukcijų pateikimas? Per pastarąjį pusmetį gavau daug instrukcijų iš krikščionių, bet labai mažai žmonių atradau, kurie norėjo kalbėtis (klausytis ir kalbėti).

Nepamirškite, brangieji, kad nė vienas žmogus nėra beviltiškas ir Danguje daug labiau džiaugsmo dėl vieno sugrįžusio paklydėlio nei dėl grupės tvirtų tikratikių. Niekaip nesuptrantu, kodėl šiandien LIetuvoje krikščionių organizacijoms atrodo, kad pakanka klasifikuoti politikus į „geriečius“ ir „blogiečius“ ir nėra reikalo siekti, kad visi klampotume link šventumo?

Dar vienas dalykas… Gal aš klystu, bet mane neramina, jog nemaža dalis krikščionių yra tapę nekritiškai paskalų tranzistoriais. Ar tikrai ta informacija, kurią platinate, yra patikima ir tikra? Menkutis pavyzdys – ar tikrai žinote, kad Gabrielius Landsbergis nedalyvauja Mišiose, o Ingrida Šimonytė nėra katalikė? O gal paprasčiausiai išgirdote apie tai ir nusprendėte, kad tai tiesa, nes atitinka to kultūrinio karo logiką, kurį patys sugalvojote?

Niekada neieškojau komfortiškos pozicijos. Gyniau Patacką, Sadūnaitę ir Grigą, kai jie buvo toraliai puolami. Gyniau pirmiausią teisę turėti savo poziciją. Pavyzdžiui, šiandien, regis, puikiai sutaria Grigas ir Tamkevičius, nors Garliavos istorijoje jie užėmė radikaliai priešingas pozicijas. Ar nors vienas iš jų kam nors atidibinėjo ir elgėsi nenuoširdžiai? Ne.

Man skauda dėl Bažnyčios, kai vyskupas emeritas Jonas Prienų per homiliją įvardija, už kurį kandidatą negali balsuoti krikščionys. Sakote, kad tai drąsus tiesos sakymas? O man atrodo, jog tai Bažnyčios katalikiškumo, universalumo išsižadėjimas, kai religija paverčiama politikos tarnaite.

Man skauda labiau dėl Bažnyčios nei dėl partijos kai benrapartietis Rimas nenustoja kartoti, kad „išdavėme“ krikščionis. Nepaisant to, jis toliau lieka Prezidiume, rinkimų į ES sąraše, frakcijoje. Neabejooju, kad partija galėtų būti daug kartų geresnė, tačiau „gerų“: ir „prastų“ krikščionių politikų dėlionė man labai sunkiai dera su dabartine Visuotinės Bažnyčios laikysena.

Brangūs broliai ir sesės Kristuje, tikrai galite su manimi nesutikti, galite kritikuoti, ginčytis, tačiau saugokite save, nenusiriskite iki neapykantos, paniekos. Pagaliau, nepamirškite, kad nėra stipresnio ginklo, kaip malda. Melskitės už politikus ir labiausiai tuos, kuriems, Jūsų įsitikinimu, reikia daugiausia Dievo malonės.