Po Antrojo pasaulinio karo buvo kilusi samprotavimų banga, kaip žmoniją pakeitė Holokausto siaubo įsisąmoninimas. Filosofai, menininkai klausė – ar po Holokausto apskritai dar galima filosofija, poezija, menas?

Neabejoju, kad to buvo nuoširdžiai klausiama. Tačiau žmonės turi apsauginius filtrus, kurie
„neutralizuoja“ sukrečiančias patirtis. Daug ką keičia ir atstumas laike ar erdvėje.

Man pačiam Holokaustas tapo daugiau nei istoriniu faktu kai pradėjau nuosekliau domėtis kvartalo, kuriame jau beveik penkiasdešimt metų gyvenu Vilniuje, istorija, kai mane sukrėtė močiutės, kilusios iš Žemaitijos, pasakojimas, kad ji su kitais kaimelio gyventojais ėjo, pasižiūrėti, kaip varomi žydai, girdėjo, kaip juos šaudė, tačiau, regis, tai nebuvo patirtis, su kuria negali ramiai gyventi toliau.

Paskui daug kalbėjausi su Irena Veisaite, Leonidu Donskiu ir labai paveikus buvo Štuthofo koncentracijos stovyklos aplankymas. Tiesą sakant, labiausiai sukrėtė jos geografinė vieta – šalia gražaus paplūdimio, vaizdingos vietos aplinkui. Netoliese gyvenantiems žmonėms tereikėjo „žiūrėti į kitą pusę“ ir tiek.

Kai šiandien girdžiu, ką nors sakant, kad turime neleisti „žydams lipti mums ant galvos“, man tai skamba kaip kliedesiai. Ligotos sąmonės apraiškos. Tačiau vėl ir vėl neaktualizuojama patirtis neišvengiamai praranda stiprų poveikį.

Puikiai pamenu, kai su grupioku kalbėjomės po Sausio įvykių ir sakėme: „Mes privalome niekada nepamiršti to, kas vyko, ir visada kovoti su Nevzorovo melu apie savus, kurie šaudė į savus.“ Kažkaip tomis dienomis buvo labai aišku, kas „savi“, o kas „svetimi“. Tačiau ilgainiui ši perskyra išsitrynė. Kunigas Grigas ir Algirdas Paleckis įsikūrė toje pačioje pačių pasistatytos barikados pusėje. Sovietmečio disidentai, tikrai neblogai išmanantys istoriją, nesureagavo, kai „maršistai“ prie Seimo pastatė kartuves ar manipuliavo Dovydo žvaigždėmis. Labai kraupiai skambėjo frazė, kad „šiandien vykdomas dar didesnis lietuvių tautos genocidas.“

Jei įmanomos deformuotos Sausio įvykių karikatūros, tai kodėl stebimės Holokaustą neigiančiais ar jo mastą menkinančiais niekšais?

Prasidėjo karas Ukrainoje. Pirmieji sprogimai, žmonės metro stotyse, Buča, Irpenė, Kramatorskas, sproginėjantis Charkivas, Mariupolio kančia, daugybė kitų tragedijų ir dabar kraupūs vaizdai iš Dnipro.

Gali būti, kad dalis tų, kurie netrukus atsidūrė po griuvėsiais, ginčijosi su televizoriumi, kūrė gražius planus, ką darys po karo, kalbėjo meilės žodžius, pergyveno, kad maisto kainos didėja, ginčijosi dėl kokios nors smulkmenos. Netrukus porą tonų sverianti raketa įvykdė klaikią „fenomenologinę redukciją“.  Apskliaudė įprastą gyvenimą ir paliko vietos tik kančiai, tragedijai ir žmonių pasiaukojimui, valandų valandas valant griuvėsius…

Šiandien ir vėl atrodo, kad to niekada nepamiršime. Šiandien jau gerokai kitaip man atrodo klausimai apie tai, ar dar galime taip pat gyventi po Holokausto. O po Bučos, Mariupolio ar Dnipro griuvėsių? Juk čia kalbame ne apie ugnikalnio išsiveržimą ar žemės drebėjimą, o apie žmones, kurie žudo kitus žmones. Nes neapykanta nebetelpa širdyse ir užvaldė jų protus.

Jau kuris laikas klausausi žurnalisto Zolkino pokalbių su okupantais, paimtais į nelaisvę. Vyraujantis motyvas: „mes nesidomime politika, nežinome, kas vyksta, nenorime apie tai galvoti. Mums liepė ir važiavome kariauti, nes nenorėjome patekti į kalėjimą.“

Kaip galima šiandien nežinoti, koks siaubas vyksta Ukrainoje, net jei propagandinė rusų TV to nerodo? Tai nėra sunku, kai nusprendi „žiūrėti į kitą pusę“. Ir šis apsisprendimas man yra ne mažiau kraupus, nei tų, kurie „eina ginti Rusijos nuo NATO“.

Išmokome pamoką ir daugiau niekada? Netikiu tuo. Dar kartą įsitikinome, kad dvasinė higiena ir kritinis mąstymas yra ne mažiau svarbūs nei aplinkosauginis švietimas ir kova su klimato atšilimu.

Išlikti žmogumi – tai darbas, kuris reikalauja pastangų. Šią tiesą gerokai primiršome. Ją pakeitė „juodieji penktadieniai“, „mes nusipelnėme pramogauti“, „nevarginkite mūsų filosofinėmis problemomis“, „vartotojai nori supaprastintos informacijos“, „banalumas ir sterilumas nekenksmingi.“

Ar ne vartotojiškumo nykybė aidi frazėje: „geriau rūpinkimės saviškiais, o ne ukrainiečiais.“

Būti žmogumi nepatogu. Lengviau būti marionete ir „žiūrėti į kitą pusę“.

Sistemos radikalūs kritikai kelia neblogus klausimus. Kritika yra svarbi. Tačiau jie diskredituoja ją, paversdami cinizmu ir chamizmu. Tiesą sakant, jie iš tiesų ne prieš sistemą protestuoja, bet būtent prieš tai, kas jiems trukdo pliuškentis savigailos, paviršutiniškumo bei sąmokslo teorijų kūdroje.

Prasidėjus pandemijai, buvo nemažai kalbų apie tai, kad tai svarbi pamoka, kuri privers mus keistis ir atsisakyti menkaverčių dalykų. Deja. Ar karas padės pradėti vertinti tikrus, svarbius dalykus ir atrasime tikrą gyvybės kultūros esmę ir prasmę?

Nežinau. Tikiu, kad visos slogios ir skaudžios istorijos pamokos turi svarbią prasmę. Bėda ta, kad mes atpratome į jas įsiklausyti ir esame linkę akcentuoti tik tai, kas patogu.

Karas Ukrainoje, labai tikiuosi, yra galimybė dar kartą pabandyti atsakyti į nesėkmingus bandymus kurti tarptautinę sistemą po Pirmo ar Antro Pasaulinių karų. Tačiau sėkmė tikrai nėra garantuota. Keistis visada sunku, bet būtina, nes, priešingu atveju, kiti išbandymai gali būti dar siaubingesni.

Visos globalios permainos prasideda nuo žmogaus galvos ir širdies. Taip, mes, dėl geografinio atstumo, šiandien negalime prisidėti prie Dnipro griuvėsių valymo, tačiau galime ir privalome išvalyti visus neapykantos, melagienų „voratinklius“, kurie audžiami šalia mūsų.

Na, o į klausimą apie tai, kaip gyventi po Bučos ir kitų tragedijų, galiu atsakyti: suvokiant kiekvienos akimirkos trapumą ir vertę, mokantis gerbti kito žmogaus orumą ir ieškant tiesos, o ne komforto.