KODĖL AŠ PRIKLAUSAU TS-LKD?

Iš karto atsiprašau tų, kuriuos vargina svarstymai, kuriems niekada nekyla abejonių dėl to ar partiškumas puošia jūsų gyvenimą, kurie nemėgsta ilgų tekstų ir yra įsitikinę, kad intelektualiniai samprotavimai – tik rūkas, kurį dera kuo greičiau išsklaidyti. Šis ilgas laiškas tikrai skirtas ne Jums ir ramiai jį ignoruokite.

Impulsas pasidalinti mintimis kilo po Laisvės gynėjų dienos minėjimo, kai labai aštriai iškilo klausimas – kas mus jungia ir ką giname? Jau parašius pirmąjį laiško variantą, išgirdau skaudžią naujieną apie kelis partijos narius, nusprendusius prisijungti prie apie valdžią svajojančios Sauliaus Skvernelio kuriamos partijos, Vienas iš paaiškinimų buvo, kad nėra esminio skirtumo, kokiais būdais nešti visuomenei savo pozityvias idėjas. Mintis, kad visos partijos vienodos patogi vienadieniams „valdžios šturmamas“, tačiau ji pavojinga – vien dėl to, kad visiškai klaidinga.

Esu įsitikinęs, kad TS-LKD politinė bendruomenė ypatinga tuo, kad absoliuti dauguma jai priklausančių žmonių į ją jungėsi ne galvodami apie „bilietą į valdžią“, lengvesnę politinę karjerą, bet veikiau kaip į tarnystę politinėje kariuomenėje, ginančioje Tėvynę ir  Laisvę. Todėl natūraliai kyla klausimai: ar mano tarnystė turi prasmę? Ar ji kažką reiškia? Ar politinė bendruomenė, kuriai priklausau, išlieka ištikima tarnystės Tėvynei misijai?

Puikiai suprantu, kad nebūna tobulų politikų, nėra ir tobulų politinių bendruomenių. Todėl labai svarbu, jog būtume tikri, kad būdami kartu darome vienas kitą geresniais ar bent jau judame teisinga kryptimi.

Taip pat turime nebijoti diskutuoti, kalbėtis, išsakyti abejones, siūlyti kaip galime tobulinti mūsų bendruomenę. Pavyzdžiui,: mano požiūriu, esame pernelyg nerangūs kaip partija. Toli gražu ne visada į iššūkius sugebame reaguoti ne tik Frakcijos Seime balsavimu, bet ir visu politiniu organizmu. Kasdienėje skuboje ir išsibarstyme po įvairias veiklas pritrūksta laiko ir noro skirti dėmesio vidinei harmonijai, darniai „kraujo“ apytakai visame politiniame organizme. Neįvertinam skaudžių savo veiksmų ar neveikimo padarinių ir to, kad esame įpratę veikti, bet ne kantriai aiškinti, kodėl problemą sprendžiame būtent taip, kuo šis sprendimas geresnis nei alternatyvūs. Nuogąstaujame, kad nemaža dalis visuomenės nenori klausytis, kalbėtis, bet mieliau švilpia ir protestuoja. Tačiau egzistuoja ir kita visuomenės dalis, kuri alksta paaiškinimų, iš tiesų nori suprasti politinius veiksmus.

Puikiai suprantu ir tai, kad daugumai iš mūsų paprasčiausiai patogiau būtų nesitapatinti su svarbiais, bet nepopuliariais dabartinės valdžios sprendimais. Daugumos aplinkinių požiūriu partinė priklausomybė , nėra tai, kas kelia pagarbą ar pasitikėjimą.

Nepaisant viso to, aš tikrai džiaugiuosi, kad priklausau būtent šiai politinei bendrijai ir tikiu, kad tai turi prasmę, o mes kovojame teisingą politinę kovą.

Taip jau klostosi istorija, kad TS-LKD tenka imtis politinės atsakomybės už valstybę pačiais sudėtingiausiais laikotarpiais. Taip, egzistuoja ir kita tendencija – mūsų nuveiktais darbais, didžiulių politinių „gaisrų“ užgesinimu paprastai pasinaudoja kiti, kurie perima valstybės vairą audrainurimus. Ir, deja, iki šiol nė karto nesugebėjo neiššvaistyti turėtų galimybių. Taip nutinka dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų – nė vienas mūsų politinės bendruomenės lyderis nedirbo „vardan reitingų“. Neabejoju, kad kartais net pikta, jog būtent TS-LKD prisiima būtinų, bet pasipiktinimą ir populizmo bangą keliančių sprendimų naštą. Tačiau kartu tai yra viena iš priežasčių, kodėl gerai jaučiuosi šioje politinėje bendruomenėje ir nesibaiminu kritikos už tai. Esame valstybininkai.

Buvo metas, kai šis žodis buvo įgijęs skeptišką skambesį, kaip arogantiška pretenzija, tačiau daugybės pastarųjų metų išbandymų kontekste tai nepaprastai svarbi sąvoka. Tuo labiau, kad vis ryškėja tendencija atvirai ginčyti atkurtos Nepriklausomybės svarbą ir vertę. Šioje situacijoje svarbu ne pozicija kuriuo nors valstybės valdymo klausimu, bet esminė nuostata, jog laisva valstybė, atkurta Kovo 11, apginta Sausio įvykių metu, yra esminė vertybė, kurią turime branginti ir puoselėti.

Jei neapginsime valstybės, neteks prasmės ir visas rūpestis žmonių gerove, visos vidinės reformos.

Kita vertus, valstybė išliks tik tada, kai jis bus gyvybinga, turės vidinę energiją ir tvirtus pamatus. Todėl TS-LKD bendruomenei visada buvo ir lieka svarbus laisvės kovų atminimas, kuris įkvepia stiprybės ir šiandien. Į sovietinę okupaciją mes žvelgiame kaip į traumą, nelaisvę, kurios metu bandyta ištremti mus iš tikrųjų namų – Europos.

Man labai svarbu, kad esame ne tik valstybininkai, kurie įkvėpimo semiasi laisvės kovų istorijoje, bet ir tie, kurie sako, jog Lietuva yra Europos dalis ir mūsų tapatybė nekonkuruoja, bet tarpsta europietiškoje tapatybėje. Įstojimas į ES buvo ne suvereniteto suvaržymas, bet tikrasis sugrįžimas namo.

Galima sutikti, kad ne viskas ES yra gerai, kad esama inercijos, nerealistinių iniciatyvų, įvairių iliuzijų Rusijos atžvilgiu, tačiau tai yra mūsų namai, kuriuos privalome tobulinti ir kuriuose gauname palaikymą kai mums jo labiausiai reikia.

Suprantu, kad esame labai nepatogūs Kremliui ir todėl vėl ir vėl kyla įvairios politinės atakos, noras sumenkinti, sukompromituoti mūsų bendruomenę. Tačiau jau daug metų atlaikome ir, tikiu, atlaikysime ir ateityje.

Neįsivaizduoju kitos politinės bendruomenės Lietuvoje, kuri drįstų nuosekliai įgyvendinti būtent tokią užsienio politiką, kuri labai neparanki visoms imperijoms ir nuosekliai reikalauja laikytis aiškių tarptautinių taisyklių. Kinija, Rusija, Baltarusija siunta ant mūsų pirmiausia dėl to, kad mes garsiai kalbame tai, kam yra įsipareigojusi Europa ir JAV. Mes neišradome kokios nors naujos užsienio politikos. Paprasčiausiai stengiamės solidarizuotis su tais, kuriems šiandien labai mūsų reikia: su Taivanu, su Ukraina, su tais baltarusiais, iš kurių diktatorius pavogė valstybę.

Puikiai suprantu, kad drąsa turi savo kainą. Tačiau man labai svarbu, jog galiu būti tokioje bendruomenėje, kurioje nereikia veidmainiauti ir apsimetinėti, kad „realpolitik“, pataikavimas galingiesiems gali užtikrinti tvarią ir teisingą taiką.

Vienas didžiausių išbandymų, kuriuos patiriame mes, kaip politinė bendruomenė, susijęs su Lietuvos desovietizacija ir europeizacija. Viena iš didžiausių klastų prieš Europą yra tai, kad ji pradėta pulti mosuojant „vertybių“ vėliava. Intensyviai propaguojamas melas, kad Europa išsižadėjo savo vertybių ir esą jas gina „naujieji gelbėtojai“, kurių gretose vis dažniau minimas net ir Putinas ar Lukašenka.

Netikiu, kad šiandien mūsų politinėje bendruomenėje yra nors vienas žmogus, kuris niekina šeimą ar mano, kad šeima nėra svarbu. Tai bendrystės ir mokymosi būti laisvu ir atsakingu žmogumi erdvė. Labai svarbu nuosekliai stiprinti šeimas, padedant joms įveikti kasdienius iššūkius. Tačiau absurdiška yra skirstyti šeimas į „geras“ ar „blogas“, aiškinti, kad joms pavojų kelia homoseksualūs asmenys ar  prasmingas noras permąstyti lyčių stereotipus. Turime stiprinti realias Lietuvos šeimas, tirpdyti bet kokio smurto apraiškas, padėti stiprinti bendrystę.

Privalome būti ta bendruomenė, kuri gali apginti Lietuvą nuo primestos klaidingos priešpriešos, kai šeimos gynėjais pasiskelbia tie, kurie patys (ir ne kartą) yra sugriovę savo šeimas ir, kuo patys drumsčiau gyvena, tuo daugiau reikalavimų kelia kitiems. Turime nebijoti pasakyti, kad yra tarnystė Tėvynei ir pseudo-patriotizmas, kurio šaukliu pasiskelbė Karbauskis ir panašūs į jį. Pseudo-patriotizmas minta baimėmis ir jas skleidžia, o gyvybinga Lietuva  – tai kūrybos ir tikro solidarumo kelias.

Vyriausybė yra pradėjusi ypatingai svarbias sveikatos apsaugos sistemos, mokyklų, valstybės tarnybos reformas. Jų esmė – siekis, kad būtų kuo daugiau imitacijų ir daugiau realios pagalbos, palaikymo. Jei šios reformos pavyktų, galima būtų sakyti, kad pagaliu struktūrinė visuomenės desovietizacija baigta ir atsiveria naujos klestėjimo galimybės. Tačiau puikiai matome ir didelį pasipriešinimą. Paradoksalu, kad labiausiai priešinasi tie, kurie garsiai rėkia apie tikras ir menamas negeroves ir problemas, kai bandome situaciją taisyti, riksmai dar sustiprėja, Tačiau tikiu, kad mums nepritrūks drąsos ir išminties. Labai svarbu, jog nesupainiotume rėksmingos mažumos protesto prieš viską su tautos valia.

Esame sutarę gerbti vidinę įvairovę politinės bendruomenės viduje. Ši įvairovė, jei išmintingai ją puoselėsime, yra svarbus mūsų stiprybės šaltinis. Tačiau labai svarbu, kad nepritrūktų drąsos ir išminties atremti menamus kaltinimus išdavus vertybes, išsukus iš buvusios krypties Deja, sovietiniai įpročiai kažkodėl bandomi vadinti „tradicija“, o „krikščioniškos vertybės“, kurių vėliava mosuojama, su tikėjimu, viltimi ir meile susiję ne daugiau nei sovietinė „religijos laisvė“ su tikra tikėjimo laisve.

Lietuvos nedraugams buvo netikėta, kad sugebėsime ne tik tvirtai kovoti su pandemija, bet ir atremti hibridinį Putino – Lukašenkos puolimą, kad nepasiduosime pseudo-patriotų pastangoms priversti mus suabejoti Vakarų geopolitine kryptimi.

Įžengėme į laikotarpį, kai kiekvienam iš mūsų tenka ypatinga atsakomybė. Arba apginsime Tėvynę ir orų žmogiškumą, arba viską nušluos „naujieji barbarai“, režisuojami apie imperijų atkūrimą svajojančių diktatorių. Tokiais sudėtingais laikotarpiais kiekvieno iš mūsų buvimas kartu įgyja ypatingą prasmę. Ne, jis netampa patogesniu, žadančiu privilegijas. Tai veikiau būdas pratęsti kovą, kurios dėka išlikome per visas istorijos audras.

Neabejoju, kad šiandien TS-LKD misija net svarbesnė nei anksčiau. Todėl dėkoju visiems Jums, kad esate šios misijos dalis. Taip, galėtume daryti viską su dar didesne jėga. Tačiau laikykim Frontą čia ir dabar. Žvelkime ne į tarpusavio skirtumus, ne į klaidas ar problemas, bet į tai, vardan ko esame kartu ir tik būdami kartu galime būti tokia jėga, kuri viską atlaiko.

Andrius Navickas

TS-LKD pirmininko pavaduotojas, Seimo narys