Krikščionybė nėra teorija, bet unikalių kelionių paskui Kristų istorijos. Sukrečiančiai konkrečios. Pelenų diena, nuo kurios prasideda Gavėnios laikotarpis, taip pat labai konkreti, todėl Bažnyčios liturgijoje turi fizinę išraišką – ant kaktos pelenais nupaišomą kryžių. Šiemet žengimas į Gavėnią buvo itin simbolinis, smogiantis per puikybę.
Gavėnios kelionę ketinau pradėti dalindamasis pokalbiu su dviem ypatingais bičiuliais, kunigais Algirdu Toliatu ir Kęstučiu Dvarecku. Ruošiausi iš anksto, išvakarėse pasikviečiau juos į virtualią studiją ir turėjau daugiau nei pusvalandį trunkančias rekolekcijas. Algirdas ir Kęstutis puikiai papildė vienas kitą. Klausydamasis vis galvojau – kaip svarbu, jog ir daugiau žmonių išgirstų tą galingą Vilties liudijimą. Kaip vietoj ir laiku jie kalbėjo.
Tai buvo, regis, penkioliktas pokalbis, filmuotas šioje virtualioje platformoje, interneto kokybė buvo stabili, garsas netrūkinėjo ir jaučiausi gavęs didžiulę dovaną. Na, o paskui tai, apie ką kalbėjome, virto kūnu. Kunigo Algio garso ir vaizdo takelis apskritai kažkodėl neįsirašė, kunigo Kęstučio – fragmentiškai, atskirai įsirašė tik mano klausimai. Niekada anksčiau to nėra buvę ir nutiko pačioje svarbiausioje vietoje…
Pirmoji emocija buvo pyktis ant savęs ir lengvą valdymą žadėjusios vaizdo pokalbių platformos. Paskui apėmė liūdesys – lyg rašalo dėmei užtiškus ant subtilaus dailininko šedevro. Prireikė laiko, kol galėjau ramiai apkabinti mintį jog tai, kas įvyko ir yra Pelenų dienos liudijimas, galingesnis už pačius išmintingiausius žodžius.
Beje, kunigas Algirdas pokalbį kaip tik ir pradėjo prasminga metafora, kad Gavėnia – tai tikrovės priėmimas, su visais jos spygliais ir net paradoksais. Panašubkad šįsyk, idant man įrodytų, kad pelenai negali kontroliuoti ugnies, Viešpats nepagailėjo net dviejų mano bičiulių laiko.
Ką galiu išgelbėti? Pabandysiu surinkti krūvelę nuolaužų, likusių po šio pokalbio laivo atsitrenkimo į mano techninio neišprusimo ledkalnį.
Man pasirodė labai svarbu, kai kun. Algirdas Toliatas kalbėjo apie Viltį, kuri per išbandymus dar svarbesnė. Jis priminė Šventojo Rašto eilutes, kad, kai pasninkaujame, turime ne vaitoti ir nutaisyti kankinių veidus, bet džiaugtis ir dėkoti, pasipuošti ir pasitepti kvapniaisiais aliejais. Tai krikščionio laikysena per visus išbandymus, nes mes tikime, kad viskas turi prasmę ir net išbandymai mums siunčiami iš meilės. Jis kalbėjo ir apie tai, kad lygiai taip pat krikščioniui dera reaguoti ir į karantiną – ne skundžiantis ir savęs gailintis, bet stengiantis suprasti ir atrasti kur šioje situacijoje yra vietos meilės darbams ir Gerosios Naujienos liudijimui.
Algirdas, apeliuodamas į gydytojo Alekseičiko išmintį, priminė ir tai, kad išmintingas žmogus turi neskubėti pabėgti nuo ligos, bet įsisąmoninti, kad liga yra pamoka, pratybos, iš kurių dera kažką išmokti, pasisemti. Tad ir mus užklupusi pandemija su visais apribojimais taip pat yra proga geriau suprasti Viešpaties veikimą, save.
Dar jis kalbėjo apie tai, jog esame kviečiami būti ne laukiančia, bet aktyviai žmonių ieškančia Bažnyčia. Pasakojo apie bendruomeniškumo auginimo praktikas Vilniuje, Ramintojos bažnyčioje, kurios prasidėjo dar prieš karantiną.
Tiesą sakant, svarbiausia man, klausant Algirdo, atrodė ta jėga, kuri skleidėsi jo žodžiuose. Tai nebuvo kitą prie žemės priplojanti galia, bet veikiau rankos ištiesimas ir sustiprinimas. Jis priminė ir tai, kad Jėzus gydė raupsuotuosius, o mes, šių dienų krikščionys, ne tik neretai bijome kitokių nei mes, bet dažnai patys „kuriame“ naujus raupsuotuosius. Deja, neretai tampame baimės, o ne vilties nešėjais, iššūkius sprendžiame pykčiu, o ne meile.