Išmintinga paramos šeimai politika ypatingai svarbi. Visiškai sutinku su tais, kurie siūlo kalbėti apie investiciją į šeimų stiprinimą, o ne paramą, pašalpas, išmokas šeimoms. Kitas dalykas -šeima nėra kažkokia abstrakcija ar aklinai uždaras atomas. Valstybės požiūriu, investicijos į šeimą – tai pirmiausia pamatinių šeimos narių poreikių patenkinimas, taip pat platesnio bendruomeniškumo, socialinės-emocinės brandos ugdymas.Prasminga, kai galvojame apie paramos šeimai politiką, turėti omenyje bent tris kartas: vaikus, tėvus ir senelius. Kiekviena šių kartų turi savo poreikius, į kuriuos svarbu atsižvelgti. Akivaizdu ir tai, kad kiekviena šeima yra unikali, turi savo santykių istoriją, Tačiau, net ir gerbdami šeimos autonomiją, negalime ignoruoti, kad pagrindinis tikslas yra asmenų, kuriuos pajungia šeima visapusiška gerovė. Deja, yra daugybė šeimų, kurios tik formaliai išlieka tarpusavio meilės ir rūpesčio sujungtomis bendruomenėmis, bet iš tiesų yra tapusios jai priklausančius asmenis įvairiais būdais traumuojančia vieta.Viena iš šių laikų dilemų, kai kalbame apie valstybės ir šeimos santykius – ginčas, kaip turėtume suvokti subsidiarumo principą, kada šeimos nariams būtina valstybės institucijų pagalba, nors kiti šeimos nariai tvirtai įsitikinę, kad gali visas problemas išspręsti patys. Drįstu teigti, kad nemaža dalis šeimas pasišovusių ginti organizacijų (paprastai jos gina būtent šeimą, kaip autonomišką darinį) nesąmoningai mėgdžioja neoliberalus. Pastarieji reikalauja visiško veikimo laisvės individui, o „šeimos neoliberalai“ – šeimai, kurios nariai esą patys gali išspręsti visas problemas.“Šeimų neoliberalai“ būtent šeimą, o ne ją sudarančių asmenų gerovę, įvardija, kaip svarbiausią tikslą.Natūralu, jog „šeimos neoliberalizmas“ konfliktuoja su, pavyzdžiui, Vaiko teisių kontrolierės pozicija. Pastaroji griežtai pabrėžia, kad nė vienas vaikas nėra kieno nors nuosavybė, su kuria galima elgtis pagal savo įnorius, bet yra ori asmenybė, turinti pamatinius poreikius, kurie yra prigimtinių teisių pagrindas. Ryškiausiai šis konfliktas pasireiškė, kai buvo priimtas naujasis vaiko teisių apsaugos įstatymas, kuris, nors ir pabrėžė, kad šeima yra palankiausia erdvė vaikui augti, tačiau taip pat akcentavo, jog tada, kai ši erdvė tampa toksiška, iškyla būtinybė vaiką iš jos „evakuoti“.Prisiminkime, jog buvo kilusi didžiulė nerimo banga, kad valstybės institucijos atiminės vaikus iš šeimų, taip pat ir dėl pasaulėžiūrinių dalykų. Viešumoje buvo nemažai melagienos apie menamus „susidorojimo prieš šeimas“ atvejus. Kur kas tyliau buvo kalbama apie išgelbėtas vaikų gyvybes iš šeimų (tiksliau, karikatūrinių jos deformacijų), kur smurtaujama. Na, o didžiausiu iššūkių tapo tai – kaip suteikti šeimos psichologines, socialines paslaugas, kurios iš tiesų leistų išspręsti tas problemas, su kuriomis jos susidūrė ir pačios nesugeba išspręsti? Šiuo atveju nėra paprasta „sukalibruoti“ paslaugas, pritaikant jas unikaliems poreikiams. Taip pat problemiška, jog dažnai šeimų nariai neturi motyvacijos keistis. Yra ir objektyvi problema – trūksta kvalifikuotų, kompetentingų specialistų, kurie galėtų pasiūlyti paslaugas visiems norintiems. Net neabejoju, jog situacija būtų kur kas geresnė, jei karingos šeimų organizacijos glaudžiau bendradarbiautų su valstybės institucijoms ir įsijungtų į pagalbos šeimoms procesą, o ne „gintų“ šeimas nuo valstybės. (Tikrai nesakau, kad nėra šeimų organizacijų, kurios sėkmingai ir konstruktyviai padeda šeimoms.) Klausimas dėl valstybės ir šeimos santykių iškyla, kai svarstome galimybes ugdyti vaikus namuose, gimdyti ne medicinos įstaigose, kai diskutuojame, kiek tėvai gali laisvai spręsti, kaip rūpintis vaikų sveikata, jei tėvų pažiūros gerokai skiriasi nuo mokslu pagrįstos medicinos? Nuo kada turi būti pradėtas privalomas mokyklinis ugdymas? Kiek tėvai gali ir turi kontroliuoti jo turinį? Kiek suaugę vaikai gali ir privalo prisiimti pasenusių tėvų globą? Kas turi būti įvardijama, kaip smurtas artimoje aplinkoje, ir neturi būti visiškai toleruojama? Dar vienas svarbus dalykas – šeimos politika negali apsiriboti vien problemų sprendimų, tačiau turi svarbią preventyvų aspektą. Taip pat tenka spręsti ir sudėtingas demografines problemas. Todėl natūralu, kad valstybė yra suinteresuota skatinti gimstamumą, sudarydama kuo palankesnes sąlygas tiems, kurie apsisprendžia susilaukti vaiko. Tokios sąlygos apima ne tik bandymą kompensuoti tuos praradimus, kurie patiriami dėl būtinybės kuriam laikui pasitraukti iš darbo rinkos, tačiau taip pat ir galimybių derinti profesinę veiklą ir vaiko auginimą etc. Kita vertus, tai tikrai negali reikšti, kad vaikas, turintis tik vieną iš tėvų, ar auginamas globėjų, yra kuo nors prastesnis už kitus. Visa tai, ką surašiau, tėra pradinis eskizas, kuris turėtų būti pildomas, tikslinamas. Jo tikslas – pajudėti link sutarimo, ką iš tiesų reiškia šeimų stiprinimą, kiek mes į tai turime galimybių investuoti, kiek dabartiniai Vyriausybės ir Seimo sprendimai prie šio tikslo prisideda?Tai svarbu, mano įsitikinimu, ir dėl to, jog sparčiai populiarėjančios iniciatyvos „ginti šeimą“, iš tiesų tėra pastanga apie šeimos politiką kalbėti lozungų, o ne praktinių sprendimų lygmenyje. Net neabejoju, kad, sąžiningai analizuodami socialinės politikos iššūkius, prieisime išvados, kad labiausiai šeimas šiandien reikia ginti nuo „gynėjų“, kurie paprasčiausiai susigalvojo dar vieną pretekstą išlieti viešai susikaupusią neapykantą.

70Jūs, Mindaugas Linge, Dominyka Marija Navickaite ir Dar 67 žmonės9 komentarai3 bendrinimaiPatinkaKomentuotiBendrinti